- Jūsų dėmesiui pateikiame straipsnį, kurį publikavo vienas žymiausių Amerikos žurnalų „Foreign Policy“.
Ech, Vladimiras Putinas. Buvęs KGB pulkininkas, ledinio žvilgsnio savininkas, kurio visi taip mėgsta nekęsti. Nejaugi jo ambicijos beribės? Ar gi jam sunku elgtis gražiai? Kodėl jam nepaklausius proto balso? Šios isterijos - beprasmės. Juk būtent protas – stiprioji Putino pusė, ir vakarai galėtų daug ko iš jo pasimokyti.
Putinas nori vėl paversti Rusiją stipria ir didinga, taip išlikdamas istorijoje kaip didis ir stiprus lyderis. Kadangi susiklosčiusi padėtis trukdo tai pasiekti, jam reikia pakeisti pasaulio padėtį. Tačiau ypatingai rizikuoti jis nenori: kas kart, kai jis rizikuoja ir pralaimi, Rusija ima atrodyti silpna ir kvaila. Todėl jis visada seka trijų punktų schema, kuri turi garantuoti jam sėkmę. Ji tartum ištraukta iš žaidimų teorijos vadovėlio, ir, mano manymu, atrodo taip:
- 1. Išaiškinti galimybes. Visi žaidimai, kuriuos žaidžia Putinas, išskyrus ledo ritulį, tai žaidimai, kuriuose jis garantuotai gali laimėti. Kaip ir reikalauja žaidimų teorija, jis apskaičiuoja galimus savo ir priešininko ėjimus. Apmąsto visus scenarijus, iki pabaigos. Jei jis laimės, ar bent jau liks vienu iš laimėtojų, tada jis imasi žaidimo. Ir retai jis būna priverstas žaisti žaidimus, kurių nenori žaisti.
2. Pakeisti status quo. Jei Putinas neveiks, viskas vyks pasroviui, o tai jam nepatinka. Todėl jis privalo duoti įvykiams impulsą, nukreipiantį situaciją jam reikalinga linkme. Jis tai gali atlikti asmeniškai, arba kieno kito rankomis, ir tie, kuriuos jis panaudos, gali net nesuprasti, kas vyksta. Tik svarbu, kad jie kažką pakeistų, net jei be pašalinių įsikišimo ir nepasisektų laimėti.
3. Priversti priešininką patikėti naujuoju status quo. Putinas mėgsta priešininkus, kurie moka susitaikyti su pralaimėjimu ir sutinka su permainomis. Kad tai pasiektų, Rusijos prezidentas stengiasi kitokias reakcijas paversti nenaudingomis.
Praeitų metų pabaigoje jis turbūt numatė situaciją sekančiai. Pirmiausia jis pasiūlo Ukrainai finansinės paramos paketą. Jis žino, kad jo sąjungininkas - prorusiškai nusiteikęs prezidentas Viktoras Janukovičius – šį paketą priims. Jei tuo viskas ir baigsis, puiku – Ukraina vėl tampa Rusijos kliente. Jei ne – tai yra, kyla neramumai, protestai, riaušės arba viskas vienu metu – situacija šalyje destabilizuosis. O nestabilią Ukrainą nesunku bus imti kontroliuoti, ypač turint omenyje tai, kad nemaža jos teritorijos dalis simpatizuoja Rusijai.
Jei Ukrainoje įsiviešpatauja nestabilumas - sekantis Putino ėjimas – įsiveržti į Krymą ir vienokiu ar kitokiu būdu įstatymu įteisinti pusiasalio grąžinimą Rusijai. Tai būtų pirmas žingsnis link Rusijos valdžios Ukrainai palaipsniško atstatymo. Ir reikės priversti priešininkus su tuo susitaikyti.
Jei tuo pačiu būdu destabilizuoti situaciją rytų Ukrainoje, šansų daugėja. Rezultatas - Ukrainos valdžia ir vakarai baiminsis, kad Rusija eis toliau ir situacija ves link atviro karo. Mes šiuo metu esame būtent šiame etape.
Sekantys Putino veiksmai akivaizdūs. Sukėlęs rytų Ukrainoje pakankamą įtampą tam, kad priešininkai sunerimtų, jis „paklausys proto balso“ – atstums prorusiškąsias jėgas regione (anksčiau jis jas tik skatino), asmeniškai jas palaikydamas ir aiškindamas, kad veikti dar anksti. Vakarai tai pavadins teisingu žingsniu ir vedami atsargaus optimizmo pojūčio leis savo ekonominėms sankcijoms susilpnėti. Putino priešininkai, įskaitant ir valdančiuosius Kijeve, trokštančius grįžti prie politinių žaidimų ir rusiškos energijos, paskelbs pergalę: Rusija atsitraukė ir karo pavyko išvengti. Krymo grąžinimas Rusijai taps istoriniu faktu, apie kurį teprimins tik nedideli kasmetiniai mitingai prie Baltųjų rūmų ir JTO būstinės vasario pabaigoje.
Neblogi pusės metų darbo rezultatai. Rusija pademonstruos ir padidins savo jėgą, o Putino priešininkai taip ir liks nieko nesupratę. Kokias išvadas iš viso to galima daryti? Jos vėlgi susiveda į tris punktus:
- 1. Rasti aktualias potencialiai silpnas priešininko vietas. Putino žaidimai ne visada tokie jau ir akivaizdūs. Padėtis Ukrainoje nebuvo nestabili, tačiau Putinas įžvelgė, kaip ją galima destabilizuoti. Situaciją galima vertinti ne tik esamu laiku, reikia įžvelgti ir galimus variantus. Svarbu numatyti, kokias kortas gaus Putinas ir atimti iš jo kozirius.
2. Išaiškinti priešininko siekius. Vakarai nesugebėjo sustabdyti Putino, todėl, kad Putinui Krymas buvo svarbiau, nei nuostoliai, kuriuos jis patirs iš Vakarų pusės. Jis buvo pasiruošęs už pusiasalį sumokėti ir gerokai didesnę kainą. Visgi, parodęs tai, jis tuo pačiu pademonstravo ir tą, kaip jis vertina įvairias geopolitinės rinkos valiutas – teritoriją, pinigus, reputaciją ir pan.
3. Panaudoti atvirkštinę indukciją. Tai žaidimų teorijos pagrindinis instrumentas, leidžiantis analitikams iš anksto nuspėti žaidėjų veiksmus, numatant kaip jie elgsis žaidimo finalinėje stadijoje. Pavyzdžiui, jei aš žinau, kad gavęs į veidą jūs visada atsukate kitą skruostą, aš būsiu mažiau linkęs į kompromisus derybose ir nesėkmės atveju greičiausiai atakuosiu. Kažkur jau tai girdėta, ar ne taip?
foreignpolicy.com
vertė: Darius Dimbelis - 1. Išaiškinti galimybes. Visi žaidimai, kuriuos žaidžia Putinas, išskyrus ledo ritulį, tai žaidimai, kuriuose jis garantuotai gali laimėti. Kaip ir reikalauja žaidimų teorija, jis apskaičiuoja galimus savo ir priešininko ėjimus. Apmąsto visus scenarijus, iki pabaigos. Jei jis laimės, ar bent jau liks vienu iš laimėtojų, tada jis imasi žaidimo. Ir retai jis būna priverstas žaisti žaidimus, kurių nenori žaisti.
„Foreign Policy“: Putino nugalėti nepavyks - jis jau laimėjo
„Foreign Policy“: Putino nugalėti nepavyks - jis jau laimėjo
Dabar prisijungę
Vartotojai naršantys šį forumą: 1 ir 0 svečių