Baltų protėvynė ir ne tik tai

[arvydas]

• BALTŲ PROTĖVYNĖ
  
  

  „Mūsų tautos praeitis nėra tokia, kad jos gerbimas turėtų būti vadinamas romantika. Jos kalboje vis dar glūdo aiškiausia ariškų tautų sąmonė. Lietuvių tauta ir kraujo atžvilgiu vis dar yra išlikusi grynausia tauta; kitaip jos kalba seniai būtų tiek jau pakitusi, kaip kitų tautų“ (Vydūnas).

  Iš tiesų, visa, kas yra praėję, atrodo jau baigęsi, tarsi nebereikalinga. Tačiau bet kokia praeitis - tai yra pamatas mūsų dabarčiai ir netgi ateičiai. Ir visai nesvarbu, ar mes jos veikimą suvokiame sąmoningai, ar nesuvokiame, - praeitis ir visa, kas jau yra atsitikę, veikia mus tiesiogiai. Dažnai esame veikiami per pasąmonę.
  
  TAUTA
  
  Pradėdami gilintis į mūsų tautos slėpinį, pirmiausiai aptarkime tautų formavimąsi apskritai. Tautų radimesi, jų gimime nepaprastą reikšmę turėjo gamta, ypač senovėje. Pavyzdžiui, Eurazijos erdvėje galima kalbėti apie kalnų, girių ir - vėliau - stepių bei jūros tautas. Pirmasis, statinis, pats seniausias tautų radimosi laikotarpis - jų gimtis iš atitinkamos gamtinės aplinkos. Senojoje Europoje tai buvo pradžioje - girios, kiek vėliau - kalnų tautos. Stepė dar buvo beveik negyvenama. Šitai lėmė daugelis aplinkybių, bet svarbiausioji - biologinė, t. y. maisto, prasimaitinimo užduotis. Tam palankiausia terpė - iki žemdirbystės - yra giria (mokslininkai kalba apie biomasės kiekį vienam ploto vienetui, kuris girioje yra didžiausias). Antrasis etapas, - kai tautos gimsta skirtingų gamtinių erdvių sandūroje (čia daug nuveikęs yra rusų mokslininkas L. N. Gumiliovas [1]). Tokios sandūros, kaip stepė - miškas, kalnas - lyguma, jūra - krantas skatina naujų tautų radimąsi. Taip girios - stepės sandūra pagimdė klajoklius skitus, apgyvendinusius stepę, o jūros - kranto sandūra - vikingus, apgyvendinusius iki tol negyvenamas, nes nederlias šiaurės jūrų pakrantes.

http://www.vydija.lt/

Daugiau rasite prikabintoje rinkmenoje.

[Išplėtimas pdf buvo išjungtas ir daugiau neberodomas.]

[Aidas]

Greičiau manyčiau reiktų kalbėti apie žmonijos protėvynę. Jeigu studijuojame vedas ji bus viena ir gal net ne mūsų galaktikoje, einant dabartinio mokslo keliu žmonijos kelias skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių metų, o civilizacijos amžius siekia 3000-5000 metų (nors mes čia Lietuvoje turime šventovių siekiančių apie 7000 metų senumo pvz. Tverai žemaitijoje). Istorija pilna hipotezių ir netikėtumų. Viena netikėtumą norėčiau jums pateikti kuris apimą tą laikotarpį, kai žmonės pereidinėjo nuo medžioklės, žvejybos ir valgio rinkimo prie žemdirbystės ir su tuom susijusius kai kuriuos kazusus. Siūlau perskaityti A.Sklerovo straipsnį.