Demonas Kratijus (Demonokratija)

Atviri Piliečių (pilies gynėjų) projektai, diskusijos.
Siūlykite, dalyvaukite, juk jūs piliečiai!
Žinutė
Autorius
Vartotojo avataras
arvydas
...
...
Pranešimai: 147
Užsiregistravo: 10 Gru 2009, 12:23

Demonas Kratijus (Demonokratija)

#1 Neperskaitytas pranešimas arvydas » 11 Sau 2013, 11:35

  • Demonas Kratijus (Demonokratija)
    Paveikslėlis
    Labai lėtai vergai vorele vienas po kito nešė nušlifuotus akmenis. Keturiomis gretomis, kiekviena po pusantro kilometro, nuo akmentašių iki tos vietos, kur prasidėjo miesto-tvirtovės statyba, budėjo sargybiniai. Dešimčiai vergų teko vienas ginkluotas karys. Tolėliau nuo slenkančių vergų, ant trisdešimties metrų aukščio dirbtinės kalvos iš nušlifuotų akmenų sėdėjo Kratijus – vienas iš vyriausiųjų žynių. Keturis mėnesius jis tylėdamas stebėjo, kas vyksta. Jo niekas netrukdė, niekas net žvilgsniu nedrįso nutraukti jo apmąstymų. Vergai ir sargybiniai laikė tą kalvą su sostu viršūnėje neatskiriama landšafto dalimi. Ir į žmogų, kuris tai sėdėjo nejudėdamas, tai vaikštinėjo po aikštelę kalvos viršūnėje, jau niekas nebekreipė dėmesio. Kratijus išsikėlė sau uždavinį pertvarkyti valstybę, tūkstantmečiams įtvirtinti žynių valdžią, pajungti jų labui visus planetos gyventojus, įskaitant valstybių valdovus – visus juos paversti vergais.

    Kartą Kratijus nusileido žemyn, palikęs soste savo antrininką. Žynys pasikeitė drabužius, nusiėmė peruką. Įsakė sargybos viršininkui, kad jį sukaustytų grandinėmis kaip paprastą vergą ir pastatytų į vergų gretas paskui jauną ir stiprų vergą vardu Nardas.

    Įsižiūrėjęs į vergų veidus, Kratijus pastebėjo, kad pas šį jauną žmogų žvilgsnis smalsus ir vertinantis, o ne klaidžiojantis ir bejausmis, kaip pas daugelį. Nardo veidas buvo tai susikaupęs ir susimąstęs, tai susijaudinęs. “Vadinasi, jis svarsto kažkokį savo planą” – suprato žynys, tačiau norėjo įsitikinti, kiek tikslūs buvo jo stebėjimai.

    Dvi dienas Kratijus stebėjo Nardą, drauge tampė akmenis, sėdėjo šalia jo valgio metu ir miegojo greta ant narų. Trečią naktį, kai tik nuskambėjo komanda “Miegoti, Kratijus atsisuko į jauną vergą ir su kartėliu bei neviltimi sušnabždėjo neaišku kam skirtą klausimą: “Nejaugi tai tęsis visą likusį gyvenimą?”

    Žynys pastebėjo: jaunasis vergas krūptelėjo ir akimirksniu atsisuko į žynį, jo akys blizgėjo. Jos švytėjo netgi blankioje didžiulio barako žibintų šviesoje.

    -Ilgai tai nesitęs. Aš baigiu sugalvoti planą. Ir tu, senoli, irgi gali jame sudalyvauti. – sušnabždėjo jaunasis vergas.

    -Kas per planas? – abejingai atsiduso žynys.

    Nardas karštai ir su pasitikėjimu ėmė aiškinti:

    -Ir tu, senuk, ir aš, ir visi mes greitai tapsime laisvais žmonėmis, o ne vergais. Tu paskaičiuok, senoli: kiekvienai dešimčiai vergų tenka vienas sargybinis. O penkiolika vergių, kurios gamina maistą, siuva drabužius, stebi irgi tik vienas sargybinis. Jeigu sutartą valandą visi mes užpulsime sargybą, tai pergalė bus mūsų. Tegu sargybiniai ir ginkluoti, o mes surakinti grandinėmis. Mūsų yra dešimt prieš vieną, ir grandines mes taip pat panaudosime kaip ginklus, atremdami kardų smūgius. Mes nuginkluosime visus sargybinius, surišime juos ir užvaldysime jų ginklus.

    -Ech, jaunuoli. – vėl atsiduso Kratijus ir tarsi abejingai pratarė. – Tavo planas neapgalvotas iki galo. Sargybinius, kurie mus stebi, nuginkluoti galima, tačiau greitai valdovas atsiųs naujų, galbūt net ištisą armiją ir išžudys sukilusius vergus.

    -Aš ir apie tai pagalvojau, senoli. Reikia pasirinkti tokį laiką, kada nebus armijos. Ir tas laikas ateis. Visi mes matome, kaip armija ruošiama žygiui. Ruošiamos atsargos trims mėnesiams kelio. Vadinasi, po trijų mėnesių armija pasieks paskirtą vietą ir stos į kautynes. Mūšyje ji nusilps, tačiau nugalės, paims daug naujų vergų. Jiems jau statomi nauji barakai. Mes turime nuginkluoti sargybinius, kai tik mūsų valdovo armija stos į mūšį su kita armija. Pasiuntiniams prireiks mėnesio, kad pristatytų žinią apie būtinybę tučtuojau sugrįžti. Nusilpusi armija keliaus atgal ne mažiau kaip tris mėnesius. Per tuos keturis mėnesius mes sugebėsime pasirengti ją sutikti. Mūsų bus ne mažiau negu kareivių armijoje. Paimti vergai norės būti su mumis, kai pamatys, kas nutiko. Aš teisingai viską numačiau, senuk.

    -Taip jaunuoli, tu su tokiu planu, tokiomis mintimis gali nuginkluoti sargybinius ir nugalėti armiją, – atsakė žynys, dabar jau pažvalindamas pašnekovą. – Tačiau ką veiks vergai paskui ir kas nutiks valdovams, sargybiniams ir kareiviams?

    -Apie tai aš nedaug galvojau. Kol kas į galvą ateina tik tai, kad visi, kas buvo vergais, taps ne vergais, o visi, kas šiandien ne vergai – bus vergais. – tarsi svarstydamas balsu, ne visiškai įsitikinęs atsakė Nardas.

    -O žyniai? Pasakyk man, jaunuoli, kam priskirsi žynius, kai nugalėsi – vergams ar ne vergams?

    -Žynius? Apie tai aš irgi negalvojau. Bet dabar man atrodo, kad tegu žyniai lieka kaip buvę. Jų klauso ir vergai ir valdovai. Nors juos kartais sudėtinga suprasti, bet manau, kad jie nekenksmingi. Tegu pasakoja apie dievus, o dėl savo gyvenimo tai mes geriau žinome, kaip jį nugyventi.

    -Puiku, – atsakė žynys ir apsimetė, kad siaubingai nori miego.

    Tačiau Kratijus tą naktį nemiegojo. Jis mąstė. “Žinoma, – galvojo žynys, – Paprasčiausia būtų apie sąmokslą pranešti valdovui, kuris suimtų jaunąjį vergą kaip pagrindinį kitų vergų įkvėpėją. Tačiau tai neišspręs problemos. Troškimas išsilaisvinti iš vergijos visada kamuos vergus. Atsiras naujų vadų, bus kuriami nauji planai, o jeigu taip, tai pagrindinis pavojus valstybei visada slypės pačioje valstybėje”.

    Kratijui iškilo uždavinys: sukurti viso pasaulio pavergimo planą. Jis suprato, kad pasiekti tikslą vien fiziniu smurtu nepavyks. Reikia psichologinio poveikio kiekvienam žmogui, ištisoms tautoms. Būtina transformuoti žmonių mąstymą, kiekvienam įteigti, kad vergija yra pats didžiausias gėris. Būtina paleisti save vystančią programą, kuri dezorientuos ištisas tautas erdvėje, laike ir sąvokose. Tačiau svarbiausia – dezorientuos adekvatų realybės suvokimą. Kratijaus protas dirbo vis sparčiau, jis liovėsi jautęs kūną, sunkias grandines ant kojų ir rankų. Ir staiga, tarsi žaibo tvyksnis, mintyse iškilo programa. Dar nedetalizuota ir nepaaiškinama, tačiau jau apčiuopiama ir deginte deginanti savo didžiuliu mastu. Kratijus pasijuto esąs vienvaldis pasaulio valdovas.

    Žynys gulėjo ant narų, sukaustytas pančiais ie gėrėjosi pats savimi. “Rytoj ryte, kai visus išves į darbą, aš duosiu sutartą signalą ir sargybos viršininkas duos nurodymą nuimti man pančius. Aš detalizuosiu savo programą, ištarsiu kelis žodžius ir pasaulis pradės keistis. Neįtikėtina. Vos keli žodžiai – ir visas pasaulis man paklus. Dievas iš tiesų suteikė žmogui jėgą, kuriai nėra lygių Visatoje ir toji jėga – tai žmogaus mintis. Ji sukuria žodžius ir keičia istorijos eigą.

    Susiklostė nepaprastai sėkminga situacija. Vergai parengė sukilimo planą. Jis racionalus ir gali pasiekti teigiamą tarpinį rezultatą. Tačiau aš vos keliomis frazėmis ne tik juos, bet ir jų palikuonis, o ir valdovus paversiu vergais tūkstančius metų į priekį.

    Ryte sargybos viršininkas nuėmė Kratijui pančius. Ir jau sekančią dieną į jo stebėjimo aikštelę ant kalvos buvo pakviesti likusieji penki žyniai bei faraonas. Susirinkusiems Kratijus pasakė kalbą:

    -Tai, ką jūs dabar išgirsite, neturi būti nei užrašyta, nei perpasakota. Aplink mus nėra sienų ir mano žodžių niekas, išskyrus jus, neišgirs. Aš sugalvojau būdą, kaip paversti visus pasaulyje gyvenančius žmones mūsų faraono vergais. Tai padaryti neįmanoma netgi pasitelkus didžiausią kariuomenę ir sekinančius karus. Tačiau aš tai padarysiu vos keliomis frazėmis. Praeis vos dvi dienos po jų ištarimo, ir jūs įsitikinsite, kaip pradės keistis pasaulis. Žiūrėkite: apačioje ilgos gretos sukaustytų vergų neša po vieną akmenį. Juos saugo daugybė kareivių. Kuo daugiau vergų, tuo geriau valstybei – taip mes visada manėme. Tačiau kuo daugiau vergų, tuo labiau tenka baimintis jų maišto. Mes sustipriname apsaugą. Mes priversti gerai maitinti savo vergus, kitaip jie nesugebės atlikti sunkių fizinių darbų. Tačiau jie vis tiek yra tingūs ir linkę maištauti. Žiūrėkite, kaip lėtai jie judinasi, o aptingusi sargyba neragina jų rimbais ir nemuša netgi sveikų ir ir stiprių vergų. Tačiau jie judės gerokai greičiau. Jiems nereikės sargybos. Tai padaryti galima šitaip. Tegu šiandien prieš saulėlydį šaukliai paskelbia faraono įsaką, kuriame bus pasakyta: “Išaušus naujai dienai visiems vergams dovanojama visiška laisvė. Už kiekvieną akmenį, pristatytą į miestą, laisvas žmogus gaus vieną monetą. Monetas bus galima keisti į maistą, būstą, į rūmus mieste ir į patį miestą. Nuo šiol jūs esate laisvi žmonės”.

    Kai žyniai suvokė tai, ką pasakė Kratijus, vienas iš jų, pats vyriausias amžiumi, pratarė:

    -Tu esi demonas, Kratijau. Tavo sugalvotas demonizmas apims daugybę pasaulio tautų.

    -Tegu būsiu demonas. O mano sugalvotą dalyką tegu ateityje tevadina demokratija.

    ***

    Įsakas saulei leidžiantis buvo paskelbtas vergams ir jie apstulbo, daugelis nesumerkė naktį akių, apmąstydami naują laimingą gyvenimą.

    Sekantį rytą žyniai ir faraonas vėl pakilo į aikštelę ant dirbtinės kalvos. Vaizdas, kurį jie išvydo, stulbino jų vaizduotę. Tūkstančiai žmonių, buvusių vergų, vienas kitą aplenkdami tempė tuos pačius akmenis kaip ir anksčiau. Apsipylę prakaitu, daugelis nešė po du akmenis. Kiti, kurie tempė po vieną, lėkte lėkė, keldami dulkes. Kai kurie sargybiniai irgi nešėsi akmenis. Žmonės, laikydami save laisvais – juk nuo jų nuėmė pančius, siekė gauti kuo daugiau išsvajotų monetų, kad susikurtų sau laimingą gyvenimą.

    Kratijus dar kelis mėnesius praleido savo aikštelėje ir su pasitenkinimu stebėjo, kas vyksta apačioje. O pasikeitimai buvo kolosalūs. Dalis vergų susivienijo į nedideles grupes, susimeistravo vežimėlius ir iki viršaus prisikrovę akmenų, apsipylė prakaitu, stūmė tuos vežimus.

    “Jie dar daug visko išras. – su pasitenkinimu galvojo Kratijus. – Štai jau ir paslaugos atsirado: maisto ir vandens išnešiotojai. Dalis vergų valgė tiesiog dirbdami, nenorėdami eikvoti laiko kelionei į baraką pietauti, ir mokėjo išnešiotojams už darbą gautomis monetomis. Nieko sau – ir gydytojų atsirado: tiesiai darbo vietose pagalbą teikia už tas pačias monetas. Ir judėjimo reguliuotojus išsirinko. Netrukus išsirinks sau viršininkus ir teisėjus. Tegu sau renkasi: juk jie laiko save laisvais, o esmė nė kiek nepasikeitė, jie kaip ir anksčiau nešioja akmenis…”

    Taip ir lekia jie tūkstančius metų, apsipylę prakaitu, tempdami sunkius akmenis. Ir šiandien tų vergų palikuonys tęsia savo beprasmiškas lenktynes…
(Iš Vladimiro Megre knygos “Naujoji civilizacija””)

Atsakyti į Temą

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 1 ir 0 svečių