9/11 Sąmokslo teorinė fizika

Atviri Piliečių (pilies gynėjų) projektai, diskusijos.
Siūlykite, dalyvaukite, juk jūs piliečiai!
Žinutė
Autorius
Vartotojo avataras
arvydas
...
...
Pranešimai: 147
Užsiregistravo: 10 Gru 2009, 12:23

9/11 Sąmokslo teorinė fizika

#1 Neperskaitytas pranešimas arvydas » 29 Gru 2012, 12:23

  • 9/11 Sąmokslo teorinė fizika

    Jonas Matuza
    Pagal D.Chalezov „Trečia tiesa apie 9/11“

    Paveikslėlis

    JAV 2001 rugsėjo 11 buvo užpulta Osamos Bin Ladeno finansuotų teroristų, nukreipusių užgrobtus keleivinius lėktuvus į du dangoraižius- Pasaulinius Prekybos Centrus, taip vadinamus Dvynius WTC1 ir WTC2, į Pentagoną ir Baltuosius Rūmus. Tiesa, Baltųjų Rūmų sugriauti nepavyko, nes vienas keleivinis lėktuvas, lig Prezidento buveinės nepriskridęs, sudužo Pensilvanijoje. Tokia labai trumpai oficialioji versija.

    Tačiau man, pakankamai prisiragavusiam fizikos mokslų bei savo akimis mačiusio reportažus apie šiuos įvykius, tokioje oficialiojoje versijoje kažkas niekaip nesueina: dangoraižiai laisvo kritimo greičiu pavirto į dulkes, aliuminis Boingas 757, atsitrenkęs į Pentagoną, kiaurai pramušė 6 kapitalines sienas, o vienas dangoraižis (WTC7), panašiai kaip ir abu Dvyniai, nors į jį niekas neatsitrenkė, pavirtęs į dulkęs irgi nugriuvo praktiškai į savo perimetrą. Kaip tai būtų galima paaiškinti žinomų fizikos dėsnių pagalba?

    Oficialioji Komisija, JAV vyriausybės paskirta tai ištirti, kainavusi Amerikos rinkėjams pasakiškus 14 milijonų dolerių (B. Klintono su Monikos Levinsky sekso skandaliuko tyrimas tiems patiems rinkėjams atsiėjo 40 milijonų dolerių) nustatė, kad Dvynius sugriovė degantis aviacinis kuras, o WTC7- rezervinio maitinimo generatorių dyzelinas, tekantis iš, berods, 7 aukšte trūkusio vamzdžio.
    Aš tokios fizikos nesuprantu. Ryžtingai. Niekaip. Dvyniai buvo pastatyti iš konstrukcinio plieno sijų (jie, iš esmės, buvo plieniniai pastatai, betonas naudotas tik perdangose- pav.1)- keturkampių tuščiavidurių prizmių, kurių kiekvienos sienelės storis- beveik 6,5 cm. Maždaug tokio storio buvo garsaus II pasaulinio karo rusų tanko T-34 šarvai!

    Paveikslėlis

    Plieno lydymosi temperatūra yra maždaug 1500 laipsnių, o aviacinio kuro- žibalo- degimo temperatūra tik apie 300 laipsnių. Tarkime aname pragariškame rugsėjo gaisre degė ne tik žibalas, bet ir baldai, ofisų įranga bei apdailos detalės, tarkim temperatūra buvo dvigubai didesnė- 600 ar net 700 laipsnių, bet to išlydyti ar bent ženkliai susilpninti konstrukciniam plienui jokiais būdais nepakanka. Jau nekalbant apie nugriuvimą laisvo kritimo greičiu į savo perimetrą.

    Paveikslėlis

    Bet gal temperatūra dėl kokių nors nežinomų priežasčių galėjo būti didesnė? Gal ir galėjo, tik kaip tuomet apgauti savo akis, kurios, kaip žinia, nemeluoja, matant kaip už „pragariškai“ įkaitusios sijos laikosi žmogus, vėliau atpažintas kaip Edna Sintron (Edna Cintron, pav.2)?

    Tarp kitko, atkreipkite dėmesį į tariamojo lėktuvo siluetą atakuotame dangoraižyje, ypa
    į tas jo vietas, kuriose plonučiai aliuminio lėktuvo sparnų galiukai lyg šiltą sviestą perrėžė ketursienes konstrukcinio plieno sijas, kurių kiekvienos sienelės storis yra kaip tanko šarvų. Jei jums tai nesukelia jokio įtarimo, pamėginkite pagalvoti, kas nutiktų aliuminiam lėktuvui, jei į jį kas nors tvotų plieniniu pusės kilometro aukščio bokštu,- fizikine prasme nėra skirtumo, ar lėktuvas atsitrenkė į pastatą, ar pastatas tvojo per lėktuvą. Vis dar manote, kad bokšte liktų skylė?..

    Paveikslėlis

    Beje, tarkime Oficialiosios Komisijos versija yra tiesa, dvyniai nugriuvo dėl susilpnėjusio konstrukcinio plieno. Tuomet po dangoraižių, kurių aukštis buvo 417 metrų, kolapso turėjo likti įspūdinga plieno sijų krūva. Tik vėl įkyriai lenda akivaizdžiausias neatitikimas,- nuolaužų krūva greičiau panaši į likusią po mažaaukščių namukų, o ne po dviejų 104 aukštų milžinų griūties (pav.3).
    Savų akių neapgausi,- taip, kaip tvirtina oficialioji komisija, t.y., kad Dvyniai sugriuvo pagal „perkaitusių blynų susiplojimo“ teoriją (plienas perkaito, o pastatų aukštai, tarsi blynai, susiplojo), būti negali, kitaip tai prieštarautų ne tik sveikai nuovokai, bet ir fizikos dėsniams, nes medžiaga (plienas) negali dingti „niekur“, ji tik gali pereiti iš vieno būvio į kitą. Be to, kiekvienas aukštas prieš „susiplodamas“ vis vien keltų šiokį tokį pasipriešinimą, todėl pastatas laisvo kritimo greičiu niekaip negalėtų nugriūti.

    O būvių perėjimas buvo? Taip,- dangoraižiai- plieno, betono ir stiklo kalnai- pabiro... dulkėmis, nes storu sluoksniu visą Manheteną nusėjusias 100 mikronų smulkumo daleles, į kurias pavirto iškilieji statiniai, tikrai taip galima vadinti.

    Paveikslėlis

    Tad kaip gi, vis tik, galima būtų paaiškinti fizikiškai tai, kas nutiko tą nelemtąją rugsėjo 11?

    Jei oficialioji versija negali paaiškinti akivaizdybių, gal tiesa slypi taip vadinamose „sąmokslo teorijose“, o tokių, liečiančių tą atmintiną teroro aktą, yra ne viena. Panagrinėkime jas.

    Vieni sąmokslų teoretikai tvirtina, kad dangoraižiai buvo susprogdinti įprastu kontroliuojamu sprogdinimu, kokiu jau daugybę metų sprogdinami atitarnavę pastatai. Ši versija visai paaiškintų, kodėl pastatai nenugriuvo ant šono, kaip reikėjo tikėtis iš nekontroliuojamo proceso (gaisro), bet vertikaliai žemyn, kaip per tiksliai apskaičiuotą kontroliuojamą sprogdinimą. Bet ši teorija nepaaiškina likusių faktų: kad ir kaip gudriai kontroliuojamas sprogdinimas bebūtų atliekamas, turėjo likti didžiulės nuolaužų krūvos, jokiu būdu ne beveik vien tik 100 mikronų dulkės. Be to, norint kontroliuojamu būdu susprogdinti tokį pastatą, kad jis nugriūtų pagal „blynų teoriją“, ant kiekvienos plieninės sijos reikėtų kas metrą sudėti pakankamai galingus sprogdinimo užtaisus, kurių kiekvienas turėtų atitikti bent 2 kg TNT ekvivalentą, kitaip 6,5 cm storio ketursienės prizmės neperpjausi. Skaičiuokime: vidinį ir išorinį dangoraižio perimetrus sudarė 283 plieninės sijos; jei dėti užtaisus kas metrą, vienam dangoraižiui jų reikėtų 417 x 283 = 118011, arba 236022 kg. T.y., 236 tonų! Praktiškai neįmanoma. Atmetame visas lygiagrečias versijas (sprogdinimas su C4 ar termitu vietoje TNT, nes nei viena versija nepaaiškintų medžiagos virtimo dulkėmis, o ir praktiškai būtų nerealizuotinos).

    Kita versija teigia, kad sprogdinta buvo su „nano-termitu“,- specialiais dažais, kuriais buvo nudažyta kiekviena plieninė sija (sick!), po to kažkokiu būdu tie dažai buvo padegti ir sudegino plieną į dulkes... Su panašiomis versijomis šiukšlynan drąsiai galima išmesti ir visas „kosmoso lazerių“ ir ateivių technologijų teorijas.

    Dar viena versija, skirta „pažengusiems profanams“ teigia, kad JAV vyriausybė nenorėdama panikos, nuslėpė faktą, jog ir Dvyniai, ir WTC7 buvo susprogdinti teroristų, tačiau ne lėktuvais, o padėtomis „mini atominėmis bombomis“. Tokios iš tikrųjų yra ir kariškių naudojamos jau seniai. Bet šios versijos bėda ta, kad „lagamininių atominių bombų“ galingumas- ryškiai per mažas tokiems pastatams sugriauti. Be to, jei tokios bombos būtų tikrai sprogusios, sprogimą būtų išgirdęs ne tik Manhetenas, bet visas Niujorkas. O sprogimą „girdėjo“ tik keletas žmonių. Taigi, ši versija irgi neįtikinama, nes atmosferinį (atominis sprogimas su atmosfera tiesiogiai susisiekiančiame rūsyje vis vien yra priskiriamas atmosferiniam) sprogimą būtų užfiksavę praktiškai visi. Be to, pagalvokite patys, kas nutiktų pusės kilometro pastatui, staiga netekusiam savo pamato kartu su keliais apatiniais aukštais... Teorija irgi- be fizikinio pagrindo.

    Lieka dar viena teorija, klaikesnė už aukščiau paminėtąsias, tačiau visiškai nepriekaištinga ir fizikos dėsnių, ir akivaizdybės plotmėje: ir Dvyniai, ir WTC7 buvo susprogdinti šių pastatų statybos metu po jais įmontuotais šimtų kilotonų mąsto požeminiais branduoliniais sprogdinimo įrenginiais. Kad tai suvokti, reikia šiek tiek nusimanyti apie požeminių branduolinių sprogdinimų fiziką.

    Branduolinis arba termobranduolinis sprogimas po žeme yra visiškai nepanašus į atmosferinį sprogimą, jis vyksta keliais išskiriamais etapais. Praktiškai visa branduolinio sprogimo metu išsiskyrusi energija gama spinduliuotės forma perkaitina aplink sprogimą esančias uolienas iki dujinės būsenos, susiformuoja pradinė ertmė; joje susidaro toks slėgis, kuris, smūgiškai besiplėsdamas, sutraiško aplink ertmę esančią zoną, kurios dydis priklauso nuo gylio ir uolienų sudėties ir gali kisti nuo vieno iki kelių pradinės ertmės skersmenų; viskas šioje zonoje virsta... 100 mikronų skersmens dulkėmis. Tarp kitko, kurį laiką, tarkime, akmuo iš „sutraiškymo zonos“ gali neprarasti savo formos ir atrodyti, lyg tai ir toliau būtų akmuo, tačiau vos jį palietus, jis virsta dulkėmis. Nebūtinai akmuo,- šioje zonoje atsidūręs bet kas virsta tokiomis dulkėmis: akmenys, baldai, kompiuteriai, metalai, gyvuliai, žmonės... Iš kur visa tai žinoma? Mokslininkais save vadinantys žmonės daug ką yra išbandę. Ar žinote, pvz., kad požeminės dujų talpyklos „statomos“ būtent tokiu būdu- branduolinio užtaiso sprogdinimo, nes ataušusi ertmė idealiai šiam reikalui tinka dėl to, kad jos sienelės- hermetiškos, tarsi užlydytos stiklu. Šį faktą turint omenyje nebeturėtų būti keista, kad požeminių branduolinių sprogimų fizika yra taip tiksliai ištelemetrinta.

    Po „sutraiškymo“ zonos seka „pažeidimo“ zona, kurioje materija yra jau nebe dulkių pavidalo, tačiau būna smarkiai pažeista ir fragmentuota, paprasčiau tarus, sutrupinta į įvairaus dydžio fragmentus, didėjančius tolstant nuo epicentro.

    Paveikslėlis

    Stop. O žinote, kaip angliškai vadinama rugsėjo 11 teroro aktų vieta? Epicentru (Ground Zero)! Ir pastatai pulverizavosi taip, kaip būdinga požeminiam branduoliniam sprogimui, ir daug gelbėtojų susirgo, net mirė nuo leukemijos (nepatiklieji nepatingėkite pagoglinti „9/11 rescue workers leukemia” arba „9/11 rescue workers cancer”), o vietose, kuriose stovėjo visi trys dangoraižiai, net praėjus trims mėnesiams po „Talibano teroro akto“ tvyrojo virš 700 laipsnių temperatūra, ką liudija JAV vyriausybinės spektroskopijos laboratorijos nuotrauka (4 pav.). Beje, tie patys ugniagesiai niekaip negalėjo atsistebėti, kad nuolaužų ir dulkių krūvose, kuriose jie bandė atlikti gelbėjimo darbus, jie nerado praktiškai nieko, išskyrus dulkes- nei baldų, nei kompiuterių, nei telefonų, nei žmonių dalių... Tik sveikutėlį, net neapdegusį „teroristo“ pasą...

    Dmitrijus Chalezovas, buvęs Tarybų Sąjungos karinės valdybos Nr. 46179, atsakingos už priešininkų branduolinių sprogdinimų monitoringą, karininkas savo knygoje „Trečia tiesa apie 9/11“ tvirtina, jog dar dirbdamas minėtoje valdyboje jis žinojo, kad po Dvyniais, taip pat po Čikagos „Sears“ bokštu buvo sumontuoti 150 kilotonų (tokios galios užtaisus pagal tarpvalstybines sutartis leidžiama sprogdinti savo teritorijoje bandymų ar kitais tikslais be išankstinio perspėjimo) galios užtaisai, nes pagal JAV statybos įstatymus negalima statyti jokio daugiaaukščio pastato, prieš tai nenumačius ir statybų inspekcijai nepateikus adekvačios jo sugriovimo technologijos. Sugriauti tokio tvirtumo pastatą, kaip tvirtina Dmitrijus, kitokių būdų, išskyrus branduolinio sprogdinimo, tiesiog nėra.

    O griovimo technologija tokia: apskaičiuotame gylyje po pastatu sumontuojamas apskaičiuotos galios termobranduolinis užtaisas (5 pav.). Prireikus pastatą nugriauti, jis detonuojamas taip, kad visas pastatas atsidurtų „sutraiškymo zonoje“, ir dulkėmis virtęs statinys nesugadintų aplink stovinčių pastatų. Suprantama, zona turi būti karantinuota bent trims mėnesiams po sprogdinimo, per kuriuos išnyksta garais pro žemės virš epicentro sluoksnius prasiskverbianti radiacija. Po trijų mėnesių radioaktyvus fonas jau nebeviršija leistino, kuomet jau galima pradėti valymo darbus. Beje, 3 pav. kaip tik ir matyti iš po nuolaužų krūvos besiveržiantys radioaktyvūs dūmai iš trijų epicentrų...

    Paveikslėlis

    Taigi, 150Kt branduolinis užtaisas sumontuojamas 70m gylyje po kiekvienu iš dvynių ir po WTC7; jį detonavus, visa pastato dalis nuo apačios, patenkanti į „sutraiškymo zoną“, per tūkstantąsias sekundės dalis virto į dulkes, kurios dar akimirką tebeatrodė, kaip buvę pastatai; kadangi dvynių atveju ne visas pastatas pateko į šią zoną, visa viršutinė dalis ėmė kristi žemyn, nebesutikdama praktiškai jokio pasipriešinimo,- būtent todėl tokie megapastatai nugriuvo į savo perimetrą maždaug per 11 sekundžių (tik mažiau nei 2 sekundėm lėčiau, nei būtų nukritęs Galilėjau rutulys, išmestas iš 417m aukščio). O WTC7 nugriuvo „truputį kitaip“ tik todėl, kad jis visas pateko į sutraiškymo zoną.
    Va tokia fizika. O kas ja netikite, galite ir toliau maitinti savo kognityvinį disonansą „sluoksniuotų blynų“ teorijomis..

Atsakyti į Temą

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 1 ir 0 svečių