Kodėl V. Landsbergis pasiūlė D. Grybauskaitę?

Atviri Piliečių (pilies gynėjų) projektai, diskusijos.
Siūlykite, dalyvaukite, juk jūs piliečiai!
Žinutė
Autorius
Vartotojo avataras
lietuvis
..
..
Pranešimai: 46
Užsiregistravo: 13 Gru 2009, 15:47

Kodėl V. Landsbergis pasiūlė D. Grybauskaitę?

#1 Neperskaitytas pranešimas lietuvis » 28 Lap 2012, 07:06

  • Kodėl V. Landsbergis pasiūlė D. Grybauskaitę?

    Paveikslėlis

    Sąjūdžio laikais visa Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, „Sąjūdžio“ Seimo Taryba, Tarybų Lietuvos valdžia, mokslininkai, jūsų minimas Zigmas su straipsniais „Komjaunimo tiesoje“ apie Ignalinos AE ir Černobylio AE avarijos pasekmes Lietuvoje bei visa ekologijos klubo „Žemyna“ veikla, dviračių žygiu per Lietuvą, Ignalinos AE apjuosimu, milijoniniu parašų TSRS ministrui pirmininkui N. Ryžkovui surinkimu ir kt. labai padėjo kelti „Sąjūdį“. Tam pritarė ir A. Čekuolis, ir V. Landsbergis, ir mudviejų nelabai mylimas V. Petkevičius, ir A. Brazauskas, kuris 1988 m. liepos 9 d. „Sąjūdžio“ mitinge Vingio parke paskelbė, kad Ignalinos AE III reaktoriaus statybos finansavimas sustabdytas. Kas pasikeitė, profesoriau, kad Visagino AE projektas jau tinka, o Zigmą vadinate rusų valios vykdytoju?

    Priminsiu šoko terapijos seansą po 1992 m. spalio 25 d. Seimo rinkimų, kuriuos triuškinamai laimėjo LDDP. Tačiau tada V. Landsbergio vadovaujama Seimo opozicija sugebėjo įtikinti Seimą priimti įstatymą dėl neprivatizuojamų valstybės strateginių įmonių. Sutinku, valstybės monopolines struktūras turi valdyti valstybė. Tačiau šiam valstybės interesų gynimui jėgų užteko tik iki V. Landsbergio komandos – konservatorių – 1996 m. laimėtų Seimo rinkimų. Neprivatizuojamų strateginių valstybės objektų sąrašas pradėjo tirpti, pradedant Mažeikių naftos perdirbimo įmone, prieš tai į ją įjungus visą naftos ūkį (Biržų naftotiekį, Būtingės terminalą, nespėta tik „Klaipėdos naftą“ įtraukti), „Lietuvos telekomu“, vėliau – lenktyniaujant besikeičiančiom valdžiom – ir „Lietuvos dujomis“, kurių privatizavimui konservatoriai nesipriešino. Buvo ir bendras 2K projektas – „LEO LT“, panaikintas tik dėl visuomenės įsikišimo. Noriu paklausti, kodėl po „LEO LT“ išardymo atlikus energetikos įmonių restruktūrizavimą visas Lietuvos elektros ūkis tapo Visagino AE – faktiškai beveik tuščios įmonės – dukterinėmis įmonėmis? Belieka tik vienas žingsnis iki tylaus viso monopolizuoto elektros ūkio „perdavimo“ kokiam nors tinkamam strateginiam projektui. Priminsiu, kad Latvijos Tautos laimėtą referendumą dėl „Latvenergo“ neprivatizavimo gerbia ir vykdo visos mūsų kaimyno valdžios.

    Atsakydamas į nelabai malonų ir ne tik man V. Landsbergio straipsnį, visų pirma noriu atskirti du Vytautus Landsbergius – vieną, tapusį Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo simboliu, kitą, sunkiai pakeliantį išbandymus valdžia. Tai labai skausmingas klausimas ne tik profesoriui ir man, bet, visų pirma, tiems, kurie šventai tikėjo ir tiki profesoriumi. Būrėmės apie šį žmogų, tapusį simboliu, tam, kad apgintume iškovotą laisvę. 2011 m. sausio 13-ąją Seime po profesoriaus kalbos padėkojau jam, kad tomis dienomis buvome drauge. Tą patį padariau šiemet profesoriaus jubiliejaus proga. Todėl tai, ką pasakysiu, vertinkime kiekvienas pats sau, be emocijų ir tiktai faktus, dokumentus, galimas pasekmes.

    Kai mokinys sako netiesą, mokytojas randa būdą jį pataisyti, pamokyti ar nubausti. Ką daryti, kai atsitinka atvirkščiai? Nežinau. Pabandysiu. Atsiprašau, jei nepavyks. Tačiau profesoriaus kreipimaisi ne tik į mane, bet ir į Tautą dėl, anot jo, „kurdupeliško“ referendumo, atviri kaltinimai man dirbant prieš Lietuvą už atlygį, Tautai skirti „epitetai“ verčia atsakyti. Bet tai bus, tikiuosi, paskutinis atsakymas.

    Jūsų „Dar vieno laiško vaikų darželiui Z. V.“ pavadinimas verčia manyti, kad norite išvengti galimo teismo proceso. Patikinu Jus, kad to nebus. Nesuteiksiu mūsų pasiektos Nepriklausomybės nedraugams tokio malonumo matyti dviejų „Sąjūdžio“ iniciatyvinės grupės narių teismo proceso. Nežiūrint į tai, kad vienas kolega pasidavė latviško „Parekss banka“ vadovo V. Kargino piktdžiugai matyti vieną signatarą, atstovaujantį teisme šį banką, prieš kitą signatarą Zigmą.

    Šie du inicialai Z.V. man priminė 1991-1992 metų sandūrą, kada po Aukščiausioje Taryboje nepavykusios interpeliacijos prieš mane valstybinis „Lietuvos aidas“ atspausdino straipsnį apie Vito Tomkaus važiavimą į Vengriją su statybiniu komjaunimo būriu. Anot šio straipsnio, būriui vadovavo Zigmas Vaišvila, nors tuo metu jokioje Vengrijoje nebuvau buvęs. Pamanęs, kad šis „Lietuvos aido“ straipsnis yra mano darbas, V. Tomkus savo stiliumi reagavo žaibiškai – atsakė „Respublikos“ feljetonu apie ekspromtu jo sukurtą personažą – KGB agentą „žaliąjį“ Zigmą Vaišvilą. „Lietuvos aide“ atspausdintas rašinėlis man buvo žinomas – VSD darbuotojai „nulaužė“ KGB kompiuterius, kuriuose be kitų instrukcijų, kaip viešai nušviesti mano veiklą, buvo ir šis kūrinys. Po šių straipsnių į Vyriausybę man paskambino vyriškis Z.V., kuris nuoširdžiai piktinosi, kaip tai galima rašyti, nes ne Zigmas Vaišvila, o būtent jis vadovavo šiam statybiniam būriui. Tiesiog sutapo inicialai, o KGB nepatingėjo sukurti iš šios medžiagos kūrinį apie Vitą ir mane. Kadangi medžiaga iš KGB kompiuterių disponavo tik VSD ir Aukščiausios Tarybos Apsaugos skyrius, nuvykau pas šio skyriaus vadovą Artūrą Skučą. Artūras parodė į Vytauto Landsbergio duris. Klausytis, profesoriau, Jūsų išsisukinėjimo buvo nejauku... Išeidamas tepasakiau: „Galėjote perspėti – būčiau ištaisęs klaidas“. Su Vitu susitikome, išsiaiškinome, susitaikėme. Jūs, profesoriau, dėl šio susitaikymo, matau, iki šiol pykstate.

    Pradėsiu nuo paprastesnių dalykų, į kuriuos atsakė pats profesorius. V. Landsbergis, praėjusią savaitę viešai prakalbęs apie galimą konservatorių partijos žlugimą, tuo netiesiogiai patvirtino, kad mano gautas pasiūlymas stoti į naują partiją, kuriai galimai vadovaus V. V. Landsbergis, nėra be pagrindo.

    Tačiau kiti dalykai daug yra rimtesni ir vien tik Jūsų paskleista netiesa:

    1. Dėl ginklų sandorio, kurį man po Lietuvos Laikinosios gynybos vadovybės (o ne Laikinojo gynybos komiteto), įsteigtos ne 1991 m. sausio 13 d., o 1991 m. sausio 8 d., posėdžio liepėte padaryti per G. Konopliovo „Lietverslą“. Jokiame šios struktūros posėdyje šis klausimas bent jau šiuo rakursu nebuvo svarstomas, joks Jūsų A. Abišala tam nesipriešino ir Audrius Butkevičius nebuvo įsiutęs. Tai gali patvirtinti Laikinosios gynybos vadovybės posėdžių stenogramos ir protokolai – nebent ir šie Aukščiausiosios Tarybos dokumentai, kaip ir 1991 m. Sausio 8-osios ir Sausio 13-osios įvykių tyrimo valstybinių komisijų medžiaga, yra išgabenti nežinia kokia kryptimi. Š.m. lapkričio 25 d. LRT laidoje apie 1991 m. įvykius Jūs taip pat klaidinote žiūrovus – išliko tik šių komisijų išvados, bet ne medžiaga, patvirtinanti aibę išskirtinai svarbių aplinkybių, kurių nė kvapo nėra išvadose.

    Nepavyks Jums suversti šią kaltę ir Audriui Butkevičiui, kuris man skubiai pradėjus rinkti susijusią su šiais reikalais medžiagą Vyriausybėje ir Krašto apsaugos ministerijoje Jūsų ar savo iniciatyva išvyko komandiruotėn į Prahą. Surinkęs trūkstamus dokumentus, sužinojau, kad teisę naudoti Lietuvos Respublikos herbą „Lietverslui“ ir G. Konopliovo bankui „GeKa“ suteikė ne A. Butkevičius, o Lietuvos valstybė. G. Konopliovą iš valstybinės delegacijos išmetė ir visą delegaciją pakeitė bei Lietuvos valstybės įgaliojimus valstybės Ginklų fondui suteikė ne V. Landsbergis, ne Jūsų A. Abišala, o Ministro Pirmininko G. Vagnoriaus pavaduotojas Zigmas Vaišvila, kuris paskutinįjį šios Vyriausybės laikotarpį (1992 m. birželis-liepa) faktiškai vienas iš Vyriausybės vadovų sprendė klausimus – G. Vagnorius ruošėsi antrajai jo interpeliacijai, jo pavaduotojas V. Pakalniškis sėmėsi teisės praktikos Prancūzijoje, o A. Dobrovolskis – jau 4 mėnesius laukė, kada bus teikiamas Aukščiausiajai Tarybai jo atsistatydinimo prašymas. Tad Ministro Pirmininko pavaduotojas Z. Vaišvila, profesoriau, drauge su šia Vyriausybe dirbo iki pat jos veiklos pabaigos. Dėkoju už šį Jūsų viešą patvirtinimą, kad už trukdymą savivaliauti KGB dokumentų klausimais ir sugadintą „Lietverslo“ biznį siekėte mane atstatydinti. Tik nedrįsote tai pasakyti man. Dar 1992 m. sausio pabaigoje Jums ir G. Vagnoriui siūliausi būti atleistas iš šių pareigų, jei Jums trukdžiau ar nesugebėjau dirbti. Tada pakvietėte likti dirbti ir Gediminą, ir mane.

    Kalbant apie sugadintą „Lietverslo“ biznį skaitytojus bandote klaidinti lėktuvais. Paaiškinu dar kartą, kad lengvosios ginkluotės priedanga Rusija bandė Lietuvą panaudoti nelegaliam sunkiosios ginkluotės pardavimui vienai arabų šalių. Išmetus „Lietverslą“, tai žlugo, ir buvo pasirašytas bei įvykdytas tik Lietuvos ir Rusijos valstybinių institucijų sandoris dėl lengvosios ginkluotės. Dėl to prezidento B. Jelcino įsaku ir vyko tarnybinis patikrinimas, 1992 m. spalyje tai viešino „Ostankino“ televizija.

    Jei Jūs to nenorite atsiminti, tai padėti gali dokumentai.

    Neatsakėte ir į retorinį klausimą, kodėl naujosios Seimo daugumos išvaikyti AT Apsaugos apsaugos skyriaus vadovai prieglobstį rado „Tauro banke“ (buvusiame „GeKa“ banke)?

    O gal žinote, kas netrukus po šių įvykių buvo užpuolęs namo grįžtančią mano žmoną, o dar po kurio laiko ir vyresniąją dukrą? Dėkui kaimynams, važiavusiems pro šalį. Apie Plungės, Mažeikių, Akmenės ir Šiaulių sąjūdiečių suskaldymą dėl 1992 m. Seimo rinkimų, t.y. ten, kur teoriškai galima buvo tikėtis Zigmo kandidatavimo į Seimo rinkimus, koktu net pradėti kalbėti.

    2. Dėl KGB padalinio Lietuvoje likvidavimo. 1992 m. rugpjūčio 23 d. Zigmas Vaišvila, galiotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas, vykdė derybas su TSRS Vyriausybės įgaliojimus turinčiu KGB vadovo pavaduotoju generolu S. Lebedevu dėl KGB padalinio Lietuvoje likvidavimo. Susitarti dėl šių derybų Jūsų Zigmui pavyko išvakarėse su laikinu KGB vadovu L. Šebaršinu, vadovavusiu šiai struktūrai tik vieną parą – nuo rugpjūčio 22 d. popietės iki 23 d. popietės. L. Šebaršinas suprato, kad klausimą būtina spręsti operatyviai, idant nepasikartotų kruvini įvykiai Tbilisyje ir KGB dokumentų išgrobstymas. Derybos vyko visą dieną, ir ne tik jos – tuo pat metu buvo bandoma dar susitarti su TSRS VRM pavaduotoju N. Demidovu dėl Vilniaus OMON-o likimo. Į KGB pastatą Vilniuje veržėsi minia, o viduje apsaugai per pučą buvo atsiųsta KGB pasienio tarnybos kuopa, kuriai buvo įsakyta šaudyti į bet kurį įsiveržusį. Derybas teko ne kartą nutraukti ir raminti besiveržiančią minią, stabdyti Jus, profesoriau, kuris mitingo, vykusio prie Respublikinės bibliotekos (dabar – M. Mažvydo bibliotekos), metu kreipėtės į minią, kad ši eitų į KGB rūmus. Manau LRT šį įrašą turi. Laimei, derybų metu klausiausi radijo taško ir, išgirdęs Jūsų raginimą, per apsaugos vyrų racijas susisiekiau su Jumis ir paprašiau raminti minią. Ačiū, kad tai padarėte.
    Vakarop pasirašius šią pirmąją tarpvalstybinę TSRS ir Lietuvos Respublikos sutartį, visi drauge su generolu S. Lebedevu įėjome į KGB rūmus, Lietuvos Vyriausybė apsaugai pastatė policijos „Arą“, kuris kurį laiką vykdė dvigubą sargybą, kol pradėjo dirbti Lietuvos Vyriausybės paskirta dokumentų ir įrangos perėmimo ir inventorizavimo komisija, kuriai vadovauti taip pat buvo paskirtas Ministro Pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila. Visa tai Jums puikiai žinoma. Šiemet man pavyko gauti ir šios sutarties kopiją, nes URM kažkodėl jos į pasirašytųjų tarpą neitraukė. Todėl Jūsų samprotavimai apie pastate dar ilgai dirbusius KGB-istus yra ne mėgėjiški, o sąmoningai klaidinantys. Be abejo, perdavimo aktus turėjo pasirašyti ir priešinga pusė, tačiau padėtį jau kontroliavo Lietuvos pusė. Inventorizavimui buvo sudarytos mišrios grupės iš įvairių mūsų žinybų, t.y. žmonių, kurie vienas kito nežinojo. Todėl inventorizavimas vyko sėkmingai iki tol, kol dokumentų nepradėjo savavališkai išnešinėti Aukščiausiosios Tarybos B. Gajausko vadovaujamos komisijos KGB veiklai tirti nariai. Nemanykite, profesoriau, kad man tai buvo labai malonus užsiėmimas – inventorizavimo komisijos narių akivaizdoje iš kolegų atiminėti išsineštus dokumentus. Koktu buvo ir iš savo kabineto išprašyti lauk Jūsų pavaduotoją, ne kartą atėjusį prašyti to, kas pažeistų šią tarpvalstybinę sutartį, reikalauti, kad „nepatriotiškas“ „Aras“ būtų pakeistas į patriotus. Mano prašymus sureguliuoti šiuos klausimus, Jūs, Vytautai Landsbergi, nuleidote tylomis.

    3. Dėl KGB dokumentų dingimo ir VSD reorganizavimų Jūs taip pat neatsakėte. Todėl esu priverstas ir tai trumpai paaiškinti. 1991 m. spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje, turėdamas visus Lietuvos Vyriausybės įgaliojimus, išvykau dviem savaitėm komandiruotėn į Prancūziją ir Urugvajų tartis dėl Lietuvos priėmimo į Interpolo organizaciją. Interpolo Lietuvos biuro interneto svetainėje galima rasti informaciją, kad neįvardintam mūsų Vyriausybės atstovui pavyko tai pasiekti. Po savaitę trukusių susitikimų Paryžiuje su visomis Interpolo ir Prancūzijos specialiosiomis struktūromis pavyko susitarti, kad Lietuva būtų priimta išimties tvarka. Trūko tik bilieto į Urugvajų. Mat Maskvos „Inturistas“ man pardavė tik bilietą atgal iš Urguvajaus į Maskvą. Prancūzijos vidaus reikalų ministras užleido man savo vietą lėktuve. Tai buvo tikras strateginis bendradarbiavimas, o ne parodomasis, 2009 m. Lietuvai ir Prancūzijai pasirašius strateginio bendradarbiavimo sutartį, kurios pasekoje netrukome sulaukti ir tylomis priėmėme visapusiškai apginkluotų Prancūzijos „Mistralio“ laivų pardavimą Rusijai.

    Šią istoriją pasakoju ne dėl istorijos, bet dėl KGB reikalų. Man išvykus komandiruotėn, „nepatriotiškas“ policijos „Aras“ buvo pakeistas į patriotišką „Geležinį vilką“, ir KGB dokumentų maišai netruko vieną naktį iškeliauti. Jau minėjau, kad VSD sėkmingai sekė šių dokumentų pėdomis, tačiau jiems pasiekus Kauną, prasidėjo VSD reorganizavimai.

    Zigmui grįžus iš Urugvajaus, ryto metą Aukščiausioje Taryboje jo jau laukė interpeliacija už KGB dokumentų tariamą vagystę. Tam, kad greičiau atsidurčiau „ant kilimėlio“, Vytauto Landsbergio nurodymu Maskvos Šeremetjevo aerouoste buvo užlaikytas reisinis lėktuvas Maskva-Vilnius. Mat tarptautiniame Šeremetjevo aerouoste užkliuvau, pamatęs, kad iškratytas mano bagažas – priverčiau vietinę miliciją surašyti protokolą, kurio pagrindu buvo iškelta baudžiamoji byla.
    Grįžusį mane dėl ilgos kelionės ir bemiegės nakties grįžtant į Vilnių, nemiegojusį tris paras, Jūs siuntėte į Aukščiausiosios Tarybos tribūną gintis nuo šios interpeliacijos, nesuteikus net privalomų trijų dienų pasiruošimui. Mano komandiruotės metu tris kartus siuntėte A. Skučą ir skambinote pats mano žmonai Reginai, kad ji surastų mane, esantį nežinia kur esantį ir kad aš atsiųsčiau atsistatydinimo pareiškimą faksu. Lyg mano žmona geriau būtų žinojusi, kur aš esu, negu Jūs.
    Visa tai pasakoju dėl to, kad suvoktumėte, iki kokio lygio galima nusiristi, kai toks Zigmas, Vyriausybės paskirtas atsakingu už KGB dokumentų inventorizavimą, neleidžia vogti KGB dokumentų.

    4. Paskutinis klausimas – kodėl Jūs, Vytautai Landsbergi, konservatorių partijai ir Lietuvai primetėte Dalią Grybauskaitę? Galite tai neigti, tačiau pacituosiu interneto svetainėse 2009 m. kovo mėnesį mirgėjusią žinią:

    „2009 kovo mėn. 7 d. TS-LKD remia D.Grybauskaitę, o V. Landsbergis bus vedliu į Europarlamentą. Partija Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) rems Prezidento rinkimuose eurokomisarės Dalios Grybauskaitės kandidatūrą. Už D. Grybauskaitės kandidatūrą pasisakė TS-LKD garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis, pirmininkas Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, atsisakę pretenduoti į šalies vadovo postą. Už tai šeštadienį balsavo 88 partijos tarybos nariai, prieš – 9, susilaikė – 19. Tiek R. Juknevičienė, tiek ir savo laiške V. Landsbergis pažymėjo besiviliantys, kad antrojo rinkimų turo nebeprireiks. „Nutarkite remti D. Grybauskaitę. Pasistenkite, kad nereikėtų nei antrojo rinkimų rato....“ – teigia V. Landsbergis savo laiške, kurį šeštadienį per TS-LKD tarybos posėdį perskaitė Irena Degutienė...“

    Profesoriau, Jūs neturite jokios moralinės teisės Lietuvos žmonėms, tikėjusiais ir tikintiems Jumis, nepaaiškinti, kodėl pasirinkote žmogų, kuris rinkimų metu ir net tapusi Prezidentu, slepia ir viešai skelbia netikrą savo biografiją. Bent jau atsakytų į klausimą, kodėl ji po 1989 m. gruodžio 19-20 d. įvykusio LKP atsiskyrimo nuo TSKP neįstojo į savarankišką LKP, o liko dirbti Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, finansuojamoje TSKP, kurią po LKP atsiskyrimo Lietuvoje atstovavo LKP TSKP platformoje, o jai vadovavo kolaborantas M. Burokevičius. Kodėl p. D. Grybauskaitė liko šiame darbe, priėmė paaukštinimą – mokslinio sekretoriaus pareigas, kodėl iki 1990 m. birželio 19 d. ar net ilgiau dirbo šioje įstaigoje, kurią M. Burokevičiaus nurodymu nuo 1990 m. kovo 25 d. ginklu saugojo TSRS vidaus kariuomenė. Paskutinieji darbuotojai iš šio darbo išėjo net 1990 m. gruodyje. Dalies šių darbuotojų kortelės dingusios, jų tarpe ir p. D. Grybauskaitės.

    Paaiškinkite, prašau, kodėl eterio neišvydo apie šiuos p. D. Grybauskaitės faktus kalbančios TV laidos ne tik šiemet, bet ir 2009 m. gegužę, vykstant rinkimų kampanijai į Lietuvos Prezidentus? Ar tai susiję su tuo, kad su Rusijos saugumu siejamos interneto svetainės „Regnum.ru“ vyr. redaktorius ir buvęs aukštas Rusijos prezidento V. Putino administracijos pareigūnas Modestas Kolerovas, išsakydamas komplimentus Daliai Grybauskaitei, atvirai ją moko, kaip reikia elgtis plėtojant santykius su Rusija. M. Kolerovas rašo: „... Grybauskaitei prireiks dar daugiau narsos, kad ji būtų ne vien „karaliaujančia“, tačiau nevaldančia prezidente-ekonomiste, bet ir (labai ilgam laikui) faktiškai vienintele legitimiška ir tęstine Lietuvos valdžia“. M. Kolerovas nepaaiškina, kur, jo supratimu, turėtų išnykti kitos valdžios šakos. Jis perspėja tada dar būsimąją Prezidentę, kad jai nederėtų kartoti „savižudiško visiškai vegetarinių santykių su rusais kelio, kuris privedė prezidentą Rolandą Paksą prie purvinos apkaltos“. Šiuo metu, pasak M. Kolerovo, Lietuvą valdo „partinė – šnipų oligarchija“. Po dešimt metų trukusio „nacionalistų valstybininkų“ valdymo vienintelė Lietuvos išeitis – sveikas konservatyvizmas, laisvas nuo „amerikiečių demagogijos“. Jei bus einama šiuo keliu, M. Kolerovas piešė šviesią Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių perspektyvą.

    Nuolatinis Regnum.ru autorius, Lietuvos ekspertas Viktoras Olžičius, savaitę iki Lietuvos Prezidento rinkimų darė atvirus reveransus kandidatei, pristatydamas ją, kaip kovotoją su klanais ir oligarchais. „Klanai desperatiškai bando sustabdyti eurokomisarės Dalios Grybauskaitės triumfo žygį“, – teigė politikos technologijų specialistas iš Rusijos. V. Olžičius mano, kad „eurokomisarės kompromitacijos kampanija“ užsiima „profesionalūs polittechnologai“, ir mini 2009-05-11 Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto signataro Z. Vaišvilos interviu Balsas.lt. V. Olžičius atvirai simpatizavo D. Grybauskaitės siekiams įvesti tvarką, gretina ją su V. Putinu ir savo publikaciją pabaigė tokiais žodžiais: „Ar ne geriau valstybės vadovo poste turėti savą, visus tuos metus pragyvenusį šalia, nuolaidų, sukalbamą ir prognozuojamą draugą?“

    Manau, nereikėtų tęsti šio viešo mūsų susirašinėjimo, Vytautai Landsbergi, svaidytis Zigmo tarnyste Maskvai. Kalbėkime rimtai, nes valstybė pasiekė kritinę ribą. Atsakykite į esminius klausimus. Tam, kad visiems liktų mažiau dvejonių, kviečiu Jus į viešą diskusiją tiesioginiame TV eteryje. Su dokumentais, jei reikia, patarėjais. Manau, kad eterį mielai tam suteiktų bet kuri televizija. Daug kam būtų ramiau, draugiškai ir dalykiškai išsiaiškinus visus nerimą keliančius klausimus.

    Zigmas VAIŠVILA
    http://opozicija.eu/

Atsakyti į Temą

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 1 ir 0 svečių