VYDŪNAS. SEPTYNI ŠIMTMEČIAI VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SANTYKIŲ

Atviri Piliečių (pilies gynėjų) projektai, diskusijos.
Siūlykite, dalyvaukite, juk jūs piliečiai!
Žinutė
Autorius
Vartotojo avataras
arvydas
...
...
Pranešimai: 147
Užsiregistravo: 10 Gru 2009, 12:23

VYDŪNAS. SEPTYNI ŠIMTMEČIAI VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SANTYKIŲ

#1 Neperskaitytas pranešimas arvydas » 30 Rgs 2012, 07:45

VYDŪNAS. SEPTYNI ŠIMTMEČIAI VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SANTYKIŲ

šaltinis: biblioteka.gindia.lt

Dr. Wilhelm Storost-Vydūnas
S1EBEN HUNDERT JAHRE DEUTSCH-LITAU1SCHER BEZIEHUNGEN
Verlag: Akademinės skautijos leidykla, Chicago, II., U.S.A., 1982
Vertėjai: VITA GAIGALAITĖ, RAPOLAS ŠALTENIS
Redaktorė LILIJA KUDIRKIENE
Knygos išleidimą parėmė Lietuvos kultūros ministerija
ISBN 5-415-01570-1, © Leidykla VAGA, 2001


KNYGOS PARAŠYMO BEI IŠLEIDIMO DINGSTIS

Vokiečiai nuo seno negerbė lietuvybės, o po Didžiojo karo ta panieka peržengė visas ribas. Ypač Prūsų Lietuvoje. Lietuviams ten nenorima pripažinti net pilietybės teisių. Todėl taip svarbu suprasti, kas gi yra tėvynė, jos gyventojai, kokia vokiškumo ir lietuviškumo esmė, ką apie tai manė tikri vokiečiai, kaip prasidėjo abiejų tautų santykiai ir susiklostė per šimtmečius. Iš susitelkimo prie šių klausimų kilo minčių ir svarstymų apie ateitį.
Tai, kaip vokiečiai žodžiais ir darbais kliudė lietuvybei, be jokios abejonės, tikrojo vokiškumo neišreiškia. Vis dėlto daugelis samprotavimų šiame veikale grindžiama vokiečių raštija. Joje esama ir daug palankumo lietuvybei. Po neregėto vokiečių išpuolio prieš ją tai galėtų sugrąžinti abipusį pasitikėjimą ir padėtų ramiai apsvarstyti tikrąją padėtį.
Vokiečių ir lietuvių santykiai per septynis šimtus metų klostėsi it didžiulė drama. Taigi šio veikalo pirmoji dalis tokiu požiūriu būtų nelyginant prologas, antroji apibūdina besivaržančias puses, trečioji parodo sceną iš išorės ir vidaus. Toliau jau – pati drama, kurioje iš varžovų vokiečiai kur kas labiau negu aisčiai, tai yra lietuviai, pasirodo kaip lemiamoji jėga. Vienuoliktoji dalis būtų trečiosios papildymas, tuo tarpu dvyliktoji galėtų būti laikoma epilogu.
Knygos paveikslai nėra tik šiaip iliustracijos. Daugelis jų parinkti dėl savo nuotaikos ir į tekstą turėtų būti įterpiami pagal tai.
Jei tik nepasitaikė apsirikimų, gyvenamųjų vietų bei upių vardai ir asmenvardžiai čia pateikiami kaip seniausiose vokiečių knygose.
Galiausiai tebus pabrėžta, kad šiame veikale nebe pirmą kartą bandoma vokiečių ir lietuvių santykius pavaizduoti aisčių požiūriu, tai yra tos pusės, kuri patyrė daugiausia skriaudos ir kuri šaukiasi teisingo sprendimo.
Dr. WILHELMAS STOROSTA-VYDŪNAS Tilžė, 1932m. rugsėjis

psl: 1 - 16

Senovės aisčių arba baltų kraštas ir žmonės

Paveikslėlis

1. PASTABOS DĖL ŠIANDIEN ĮSIGALĖJUSIŲ NUOMONIŲ

Mūsų gimtinė šiandien, kaip ir prieš šimtmečius, laikoma senosios Prūsijos dalimi. Ir nors ji priskiriama prie baltų kraštų, bet vaizduotėje aiškiai atribojama nuo Lietuvos ir Latvijos.
Politiniu požiūriu tai lyg ir teisinga. Tačiau svarstant krašto ir tautos praeitį, susiklosto dėl to klaidinga nuostata. Tai, kas yra įvykę per pastaruosius penkis šimtmečius, negali būti ankstesniųjų laikų vertinimo mastas. Užtat suvokti senuosius laikus ir tapo neįmanoma.
Visas baltų kraštas geografiniu atžvilgiu yra visuma, nors atskiros sritys ir išsiskiria kai kuriais savotiškumais. Jei tas sritis laikytume svetimomis vienas kitoms, kiltų tik neaiškumų. Elektromagnetinių svyravimų laukas prasideda Nemuno ištakose ir nubanguoja toli į vakarus ligi Baltijos ir iki pat Vyslos. Čia visur tų pačių rūšių augalai. Iš bukų čia dar laikosi baltasis bukas. Ir gyvūnijos pasaulis, nors gerokai apnaikintas, savo rūšimis būdingas visam tam kraštui.

Taip ir ž m o n ė s nuo žilos senovės yra šios žemės vaikai. Jų protėvynė galėjo būti dabar Baltijos apsemtas plotas. Senovės radiniai, tariamai liudijantys, iš kur žmonių atsikelta į aisčių kraštus, neabejotinai patvirtina tik vakarų, šiaurės, pietų ir pietvakarių tautų prekybinius ryšius su mūsų tėvyne.
Nebūtų teisinga kalbėti ir apie įvairias tautas, kurios esą baltų krašte gyvenusios. Perdėtas vienos apylinkės ar krašto kalbos nevienodumų pabrėžimas nėra pakankamas pagrindas iš vienos tautos padaryti keletą atskirų tautelių.

Daug teisingesnė senojo krašto ir jo gyventojų samprata rastųsi pagaliau pripažinus, ko ir neįmanoma pagrįstai nuneigti, kad čia nuo seniausių laikų gyveno vienut viena tauta. Neginčijamas bendros viso krašto religijos faktas jau galėtų būti pakankamas to įrodymas.
Labai abejotina, kad dar prieš 700 metų sembai, sūduviai, kuršiai, latviai ir t.t. tiek būtų skyręsi nuo lietuvių, kad juos reikėtų laikyti atskiromis tautomis. Tokiame palyginti mažame krašte, neturinčiame natūralių skiriamųjų ribų, kokios, pvz., yra kalnai, sunku įsivaizduoti buvus atskiras tautas. Senovės graikų kalboje irgi būta atskirų tarmių. Joniškąja buvo kalbama net anapus jūros. O niekas nė nebando jos laikyti kitos tautos kalba. Tik aisčių tautai kažkodėl nepripažįstama vientisumo.

O iš senovės radinių spėti čia buvus įvairias kultūras tikrai klaidinga. Teisinga išvada būtų tokia, kad aisčių krašto pajūrio gyventojus dėl pagarsėjusio gintaro dažniau lankydavo svetimų šalių pirkliai, taigi ir jie, ir kartkartėmis šiose vietose apsistojantys svetimšaliai bei mainais gautieji daiktai čia žmonėms padarė didesnį poveikį negu toliau į rytus gyvenantiems. Tačiau ir pastarieji dėl mainų prekybos, ypač, pvz., kiaunių kailiais, neliko atskirti nuo kultūrinio pasaulio.
Didžiajame IV-VI šimtmečių tautų kraustymesi aisčiai nedalyvavo. Jų būdas dar ir šiandien rodo, kad jie iš seno buvo sėslūs, tokie ir liko. Ir visados garsėjo taikingumu. O tuo pasižymi tik sėslios tautos. Klajoklės tautos, prie kurių vokiečiai priskirtini kaip seniau, taip dar ir šiandien, pilnos vyriškų veržimosi ir ieškojimo savybių. Tuo tarpu sėsliosios išlaiko vyriškumo ir moteriškumo pusiausvyrą ir todėl gali pasiekti daugiau tikrojo žmoniškumo.

Kad mūsų krašto seniausi gyventojai buvo baltų tauta, geriausias įrodymas – jos kalba. Tautos, kurios kaitalioja savo gyvenamąją vietą, keičia ir kalbą. Tai darosi ne tiek dėl naujos aplinkos, kiek dėl įsiliejančio svetimo kraujo, tai yra dėl svetimų kuriamųjų ir išraiškos galių, gaunamų kartu su krauju.
Lietuvių kalba, kurioje iki šiol baltų tautos kalba yra geriausiai išlikusi, iš visų Europos kalbų yra arčiausiai indoeuropiečių prokalbės. Ir nors senprūsių kalba turi ir dar senoviškesnių bruožų, tai gali būti vien šios tarmės, o ne atskiros kalbos Požymiai. Panašių dalykų esama ir vokiečių kalbos tarmėse.
Be to, senovės radiniai, šalia kitko, rodo buvus nuoseklų kultūrinį vystymąsi, kas tėra galima vienoje tautoje, bendraujant su kitomis tautomis. Nereikia manyti svetimąsias įtakas buvus tik germaniškas. Tikėtina įvairiausių tautų įtaka, pradedant finikiečiais, graikais, romėnais, dar kitomis, baigiant germanais.

Kai kuriuose vokiečių moksliniuose veikaluose, kaip, pvz., puikiojoje dr. Wilhelmo Gaerte's „Rytprūsių proistorėje“ {Urgeschichte Ostpreussens, 1929), gali perskaityti, kad į vakarus ir šiaurę nuo baltų gyvenusios germanų tautos. Į tai atsakytina, kad šios tik laikinai čia apsistodavo, tuo tarpu aisčių gentis buvo nuolatinė šio seno krašto gyventoja.
Pagaliau reikia prisiminti įtaigas, kurių neišvengė net mokslininkai. Vis tebesiremiama senųjų kronikininkų tūžmingais pranešimais, nors pripažinta, kad jie nėra patikimi.

psl: 2 - 16

2. ŽINIOS APIE ŠĮ KRAŠTĄ

Tolimiausioje senovėje jau žinota apie gintaro kraštą šiaurėje. Finikiečiai atsigabendavo iš ten šio stebuklingo akmens, kuris turėjęs paslaptingą galią, kuriuo galėję ir puoštis, ir gydytis.
Dar Homeras (apie 750m. pr. Kr.) „Odisėjoje" (XV sk.) pasakoja apie jį. Finikiečiai atsigabenę elektrono (gintaro). Ir Herodotas (apie 450m. pr. Kr.) kalba apie mums rūpimą tautą šiaurėje.

Graikas Pitėjas (apie 330m. pr. Kr.) iš Graikų kolonijos Masilijos (šiandieninio Marselio Prancūzijoje) buvo nukeliavęs toli į šiaurę ir pasakoja apie didelę estuariją (negilią jūros įlanką, marias) ir salą Basilia ar Balisia. Ten jūra išmetanti į krantą elektrono.

Pitėjo pranešimais pasinaudojo romėnas P l i n i j u s (miręs 79 metais); jis gintarą vadina glesum, kaip jį vadinę ir gutonai gintaro krašte. Jo buvę vykstama iš Karnunto (Petronelle į rytus nuo Vienos) – 600 Romos mylių ilgio keliu į šiaurę. Tai atitiktų mūsų tėviškės jūros pakrantės ilgį, maždaug palei Sembą.
Teigimas, kad graikas Pitėjas turėjęs galvoje Elbės žiotis, vargiai priimtinas. Jis, lankęsis Jutlandijoje ir Norvegijoje, labai galėjo būti apsilankęs ir Semboje. Be to, mokslas teigia, kad gausiausi gintaro telkiniai kaip tik yra baltų žemių pakrantėse.

Romėnas Tacitas (apie 100m. po Kr.) savo „Germanijos“ 45 skyriuje aprašo mūsų kraštą ir jo žmones. Ten jis sako, kad jų kalba skiriasi nuo germanų kalbų ir yra panaši į britaniškąją, taigi keltų. Čia turima galvoje greičiausiai mūsų krašto kalba, o ne gotų.
Apie 150m. po Kr. graikas Ptolemėjas mini galindus ir sūduvius, kurie gyvenę ryčiau gotų. Gotas Jordanas apie 550m. rašo, kad ostgotų karalius Ermanarichas (miręs 375 metais) buvo užkariavęs visą aisčių kraštą. Bet jo viešpatavimas, jeigu čia ir buvo, trumpai tetrukęs.

Teodoriko Didžiojo valstybininkas Kasiodoras praneša (apie 550m.) apie aisčių pasiuntinius ir gintaro dovaną Teodorikui.
Devintame amžiuje aisčius greta slavų mini frankas Einhardtas Karolio Didžiojo gyvenimo aprašyme.
Plačiau apie šią tautą pasakoja (apie 870m.) anglosaksų jūrininkas Wulfstanas. Jo karalius Alfredas Didysis paskelbia šias žinias didesniame veikale.

Vokiečių imperatoriaus Otono Didžiojo laikais (apie 965m.) Ispanijos žydas Ibrahimas ibn Jakubas keliavo per Vokietiją į rytus; jis pasakoja apie slavų ir kitų tautų gyvenamus kraštus. Jo teigiama, kad į rytus nuo lenkų karaliaus Misiko valstybės gyvena rusai, o šiauriau brūsų tauta, turinti savitą kalbą.

Apie senuosius mūsų tėvynės gyventojus dar rašo Adomas Bremenietis „Hamburgo bažnyčių istorijoje“ (1073m.), o XII šimtmety – kronikininkas H e 1 m o 1 d a s .

Daug žinių apie senovės laikų šalį Baltijos rytinėje pakrantėje rasime danų ir švedų užrašuose.
Greta šių turime ir žinių, kurios pateiktos rytinių ir pietinių kaimynų. Apie 1100m. Kijevo vienuolis Nestoras plačiai aprašo rusų ir lietuvių santykius.

Vėliau žinių apie baltų kraštą ir jo gyventojus vis gausėja. Daugiausia rašo vokiečiai ir lenkai. Jų pranešimų pasidaro apstu, kai XII amžiuje lenkai ima labiau puldinėti šį kraštą ir kai XIII amžiuje vokiečių riterių Ordinas pradeda prieš šią šalį ilgą karą.
Iš lenkų kronikininkų minėtini Kadlubekas, vėliau Dlugošas. Vokiečių Ordino pusėje matome Petrą Dusburgietį, Vygandą Marburgietį, Petrą Zuchenvirtą, Joną Posilgietį ir kitus.

Ilgoje virtinėje žinių nuo seniausių laikų iki netolimos praeities matyti keistas dalykas.
Iš pradžių šis kraštas ir jo gyventojai buvo vis giriami ir beveik nieko peiktino apie juos nebuvo pasakyta. Viskas pasikeitė, kai ėmė rodytis krikščionybės skelbėjai ir prasidėjo lenkų bei vokiečių puolimai. Tiek lenkų, tiek ir vokiečių pranešimuose ši sena tauta nušviečiama kuo nepalankiausia šviesa, lyg tuo būtų įgyjama teisė ją pavergti arba net sunaikinti.

Vėliau vokiečiai pateikia vis daugiau rimtų žinių, ne vien tokių, kur draugėn suplakti įmanomi ir neįmanomi dalykai.
Po Didžiojo karo baltų kraštas ir jo gyventojai (jo tautos) vėl tapo išskirtiniu vokiečių ir lenkų dėmesio objektu. Vėl atsimenamos senosios žinios ir kalbos tyrinėjimo duomenys. Pasitelkiamos ir senkapių radinių teikiamos išvados. Jos atskirų autorių savaip suprantamos. Tačiau juo labiau tolstama nuo Didžiojo karo, juo daugiau dalykiškumo randasi vokiečių tyrinėjimuose ir svarstymuose.

Vis dėlto tebelieka labai keistų dalykų. Tebus tik viena pastebėta, kad beveik visur apie įvairias germaniškas tautas kalbama kaip apie bendro germaniškumo ir germanų kultūros atstovus, tuo tarpu senojo aisčių krašto, mažytės apygardos, gyventojai pristatomi kaip kažkokie kitoki. Beveik visuose veikaluose aiškiai jaučiamas kažkoks neblėstantis priešiškumas šiai senai tautai.

psl: 3 <- 16

3. SENIEJI KRAŠTO IR GYVENTOJŲ VARDAI

Klasikinėje senovėje mūsų protėviai turėjo atrodyti labai ypatingi. Jau vien elektronas dėl savo pritraukiamosios galios buvo paslaptingas. O jis buvo gaunamas iš mūsų protėvių. Visos žinios apie juos miglotos, nelabai tikėtinos. Net jų vardas nėra aiškus.
Graikas Herodotas tautą, gyvenusią mūsų šiaurėje, vadino g e 1 o n a i s . Bet nėra visai aišku, ar ši tauta tikrai buvo aisčių protėviai. Tik pats vardas iš tolo primena galindus arba lietuvišką žodį galiūnai.
Vėlesnės žinios jau visai aiškiai rodo, kad senųjų tautų turėta ypatingų interesų mūsų tėvynėje ir kad dar prieš tūkstantį ir gal daugiau metų ji joms turėjo būti žinoma.

Romėnas Plinijus visai aiškiai kalba apie didelę gintaro salą B a 1t i a arba B a 1 c i a šiaurės rytuose, kurią galima pasiekti tam tikru keliu – o jis galėjo vesti tik į šiandieninius Rytprūsius arba tiesiog į Sembą. Pavadinimą B a 1t i a Plinijus, matyt, išveda iš Pitėjo pavartoto Basilia ar Balisia. O kas šiuo vardu vadinama, neaišku.
Tacitas mūsų krašto gyventojus vadina a e s t i e r. Šį pavadinimą vartojo ir gotas Jordanas, ir romėnas Kasiodoras, gotų karaliaus Teodoriko valstybininkas

Greta šito vardo iškyla dar ir kitas. Gotai mūsų tėvynės gyventojus vadinę a i s t e n (dr. W. Gaerte, Rytprūsių proistorė, p. 204). Šis vardas esąs kilęs iš gotiško žodžio aistan — „ko nors bijoti, ko paisyti, ką vertinti“. Anglosaksas Wulfstanas mini estus (aesten). Tai galėjo reikšti rytiečius.
Galima būtų spėti, kad visi trys tarpusavy panašūs vardai yra kilę iš vieno, iš aisčiai, kad šis vardas vartotas pačios tautos ir yra seniausias.

Bizantijos istorikas Zosimas apie 470m. po Kr. praneša, kad 386 metais kažkokia šiaurės tauta norėjusi pereiti Dunojų žemupyje, bet romėnų buvo atblokšta. Barbarai, šitą tautą pažįstantys, ją pavadinę protingoji. Labai panašus yra lietuviškas žodis protingi.
Ibrahimo ibn Jakubo pavartotas žodis b r ū s tikriausiai yra tas pats žinomasis prūsų vardas. Viename popiežiaus Jono XV (989 – 996m.) laikų dokumente Pruzze ir R u z z e paminėti kaip Lenkijos kaimyniniai kraštai.
Nuo tų laikų prūsų vardas įvairiuose Vakarų Europos raštuose ima rodytis vis dažniau. Tačiau parašymas Pruzze yra šio žodžio neteisingo tarimo priežastis. Teisingai būtų taip, kaip parašyta šioje lygoje.

Iš paminėtų šaltinių matyti, kad prūsų vardu vadinti ne tik šiandieninių Rytprūsių, bet viso krašto tarp Vyslos žemupio ir Dauguvos gyventojai.
Adomas Bremenietis rytinės Baltijos pakrantės gyventojus ir gyventojus ryčiau Vyslos žemupio vadina gutais irgutonais, bet taip pat ir s e m b a i s , arba prūsais.

Rusų kronikininkas Nestoras visus gutus vadina prūsų vardu {Prusi: dr. W. Pierson, Elektron, p. 97). Jis, tiesa, mini ir lietuvius, lamatus, kuršius. Bet atrodo, kad pavadinimas prūsai taikytinas visiems šitiems gyventojams.

Panašiai ir danų užrašuose iš karaliaus Valdemaro IV laikų (apie 1230): Lietuva, Lamata, Kuršiai ir Žiemgaliai vadinami bendru Prūsų vardu (Toeppen, Historisch—comparative Geographie von Preussen – „Istorinė lyginamoji Prūsijos geografija“, p. 35). Tokia pačia reikšme šį vardą danai vartoja ir dažniau. Bet kartais juo vadinama ir visai nedidelė teritorija. Taigi prūsų vardo vartosena senovėje buvo labai nepastovi.

Toeppenas minėtoje knygoje (p. 36) tiesiog sako: ..Mes suprantame, kad Prūsų vardas platesne prasme, taip pat ir teisiškai, buvo taikomas visiems pagoniškiems kraštams, kuriuos Vokiečių ordinas stengėsi užgrobti ir apkrikštyti“.
Rytų Europoje dažnesnis buvo lietuvių vardas. Ir laikui bėgant jis greičiausiai įgavo bendresnę reikšmę, nors pradžioje buvo suprantamas siauriau.

Ką žodis prūsai reiškia, šiandien jau galima gana tvirtai teigti. Jis kildintinas iš tos pačios šaknies, kaip ir lietuvių kalbos žodis prusti – prūsta – prūso – „tapti protingesniam, supratingesniam, šviestis, ugdytis“. Lietuviškai šis pavadinimas yra lygiai toks pat, kaip ir prūsiškai: prūsas, daugiskaita prūsai. Taip jis vartojamas ir vokiečių mokslininkų, kaip dr. W.Ziesemerio, dr. W.Gaerte's ir kitų. Juk prūsų kalba yra ta pati lietuvių kalba.

Prūsų vardą, vedant iš porusų (Porussen), kildinti iš rusų, kaip kartais dar atsitinka, yra klaida. Pirmą kartą b o r u s u s mini XVI amžiuje Erasmas Stella, kuris gal turėjo galvoje Ptolemėjo boruskus (K. Lohmeyer, Geschichte Ost- und Westpreussens – „Rytų ir Vakarų Prūsijos istorija“, p.14).

Dr. W.Piersonas mano, kad prūsų vardas pirmiau buvo taikomas aukštesniam luomui, o paskui juo imta vadinti visa tauta. Taip tikrai galėjo būti.
Pavadinimo lietuvis šaknis tikriausiai yra lit-, ta pati, kurią turi vokiečių žodis Leute ir rusų liūdi – „žmonės“. Panašiai juk yra atsiradęs ir vokiečių vardas — Deutschen — iš šaknies teut-, kurią lietuvių kalboje matome žodyje tauta.
Abejotina, ar Pitėjo, Plinijaus ir po jų vartotais vardais gutonai, gutai vadinti gotai. Juk gotų negausiai ir tik laikinai gyventa palei mūsų krašto vakarinę sieną. Be to, lietuviai vartoja žodį gudai pavadinti vienai giminei, kadaise iš jų susidariusiai. Ir šis žodis drąsiai kildintinas iš lietuviško gusti – gunda –gudo „tapti sumaniam“.

Reikia dar pabrėžti, kad visais senaisiais vardais, kaip aisčiai, prūsai, gudai, reiškiamas vertinimas ir kad šiuos vardus tautoms pirmiausia skyrė jų kaimynai.
Mokslas jau seniai šį kraštą vadina baltų arba aisčių kraštu, gyventojus – baltais arba aisčiais ir skiria nuo germanų, slavų bei kitų tautų.

Politinio gyvenimo raidoje (ypač po 1422m.) prūsų vardas suvokietintai – Preussen – bebuvo taikomas vakarinei baltų krašto ir tautos daliai, o lietuvių vardu pradėta vadinti baltų, arba aisčių, tautos pagrindą; greta jo ir latvių vardas darėsi vis reikšmingesnis. Įsidėmėtina, kad lietuvių vardu pavadinti ir rytų bei šiaurės Prūsijos g y ve n t o j ai. Kiti vardai – kuršiai, sembai ir t.t., po truputį pasitraukė iš vartosenos. Sakoma, kad šitos tautos išmirusios, bet tai neįsivaizduojama. Jos tik lygiai su visais vadinasi bendru vardu.

Galiausiai paminėtinas dar toks ypatingas dalykas. Po Prūsijos užkariavimo patys vokiečiai ėmė vadintis prūsų vardu. Ir galbūt dar nuostabiau, kad naujaisiais laikais vokiečiai, atsikėlę į baltų kraštą, net baltų vardą sau prisitaikė. Reikia tik atsiminti, kad vokiečiai ilgą laiką su baltų tauta kariavo ir iš dalies ją pavergė. O tada vokiečiai patys pasivadino vardu tų, kuriuos užkariavo. Paprastai nugalėtojai nugalėtiesiems primeta savo vardą.

psl:4 <- 16

4. BALTŲ KRAŠTO PUOLIMAS

Nuo seniausių laikų čia traukdavo taikingi svetimšaliai, o jau viduramžiais viskas pasikeitė. Tada prasidėjo baltų giminės nukariavimas. Ji turėjo gintis. Užtat šio laikotarpio senkapiuose pagausėja ginklų, kurių senaisiais laikais tiek nebuvo.
Kaip sala jūroje – taip šis kraštas skyrėsi nuo kaimyninių kraštų. Šie jau buvo „krikščioniški“ arba ketino tokie tapti. O baltų kraštas tebesilaikė savo senosios religijos.

Dabar iš visų pusių bangos plakė jos krantus. Tiesa, iš šiaurės ir iš šiaurės vakarų riedėjo į ją ir tikros Baltijos bangos. Bet jos atnešdavo narsių, karingų, grobio trokštančių jūrininkų laivus.
Juk ne dėl senovinių prekių, – gintaro ir brangių kailių, arklių ir grūdų, kilo karas. O atvykėliai čia traukė su geriausiais savo meto ginklais. Gal juos čia vedė nuotykių troškimas. Bet tada šis kraštas turėjo garsėti kaip vieta, kur galima patirti nuotykių. Mažų mažiausiai jis, kaip ir senovėje, tebeviliojo paslaptingumu, pasakiškumu.
Taigi šiaurinėse bei vakarinėse pakrantėse pasirodė vyrai iš šiaurės, tai yra: gotai, anglosaksai, vikingai, danai, švedai.

Gotai, traukiantys palei Vyslą į pietryčius, jau seniai šios upės žemupy įsirengdavo laikinas stovyklas. Viena iš jų, įkurta palei šiandieninį Drūsens ežerą, buvo vadinama Truso. Vėliau, jau iš ten pasitraukę, kaip yra paminėta, vadovaujami Ermanaricho, jie bandė iš pietų puldami šį kraštą nukariauti. Bet vėl tai buvo tik klajoklių puolimas prieš sėslią tautą ir vaisių nedavė.

Šiame krašte neužsibūdavo nė vikingai, danai ar kiti. Danų karalius Knutas Didysis apie 1020m. laimėjo mūšį Semboje. Bet jau po 50 metų Danų karalius Svenas pripažįsta: „Sembai (tos srities gyventojai) nepakenčia jokių ponų“.

Aisčiai (baltai) išstumdavo atgal į jūrą įsibrovėlius iš šiaurės, net jeigu jie kurį laiką čia ir būdavo pabuvę, net ir įsikūrę. Lygiai taip pat aisčiai įstengdavo apginti savo kraštą ir prie Vyslos. Tačiau kitaip buvo rytuose ir pietuose, kur čia pat prasidėjo kitų genčių gyvenamos žemės. Po kelių antplūdžių iš rytų įsibrovė ir įsitvirtino rusai, pietuose – lenkai, ir galiausiai iš pietvakarių – dar kitos slavų giminės.
Ilgainiui rusams pavyko užimti ištisus šio krašto plotus. Didelė sritis liko jiems visam laikui. Tai liudija toli rytuose apie Minską išlikusios lietuvių kalbos salelės.
Krašto vidurys, atrodo, ginklo jėga puolančių svetimųjų niekad nebuvo pasiektas. Karai siautėjo tik pasieniais.
Kad aisčiai buvo atstumti į vakarus, mažai tikėtina. Jie čia tikrai gyveno nuo seniausių laikų, tik gal ne per gausiai. Tačiau, norėdami veiksmingiau gintis ar dėl kurių kitų priežasčių, matyt, galėjo ilgainiui tirščiau apsigyventi.

Apskritai baltai vis dar įstengdavo apsiginti nuo rusų, kaip ir nuo kitokių užpuolikų. Sėkmingiausiai jie gynėsi nuo lenkų ir kitų jiems giminingų slavų. Taip, pastariesiems jie tapo netgi pavojingi. Todėl lenkai sau į pagalbą pasitelkė naują galybę – vokiečius, kurie su neregėtu įkarščiu puolė nukariauti aisčių tautos ir ne vien sau, bet ir slavams praskynė kelią į baltų kraštą bei tautą.

Tas pats pasikartojo ir šiais laikais. Kadaise tai vyko su šūkiu ,,už krikščionybę prieš pagonybę“, nors karas yra didžiausia krikščionybės priešybė. Šiais laikais nebėra tokių aiškių šūkių, tačiau iš kiekvieno išpuolio gana aiškiai galima numanyti – esą tai „už kultūrą prieš nekultūringumą“. Tik ir vėl – išpuoliai prieš aisčių tautą yra aiškiausia kultūros priešybė.

Taip baltų kraštas nuo seniausių laikų vis puolamas. Ir kas šiuos puolimus giliau apsvarsto, vargiai randa kokį paaiškinimą. Baltų kraštas neturi iškasenų ar kitokių turtų kaip kad kitos šalys. O vis tiek veržiasi į šį kraštą kaip jūrų bangos svetimos tautos su savo užmačiom. Čia tartum kokia mįslė. Gal dar ir šiandien visai Europai aisčių kraštas ir tauta tebėra senovės slėpinys.

psl:5 <- 16

5. SENASIS KRAŠTAS – SAVITA SRITIS

Tiesiog stebėtina, kad baltai, nors ilgai puldinėjami, niekad nebuvo svetimų tautų visiškai užtvindyti. Juk, neminint pajūrio, jie niekur neturėjo tikrų sienų, aiškiai atskiriančių nuo kaimyninių kraštų rytus ir pietus.

Visas baltų kraštas tik šiame šimtmetyje ilgesniam laikui pateko į svetimą valdžią, nors jo vakarai dar viduramžiais buvo atkirsti, o pats krašto branduolys po truputį pasidavė svetimoms įtakoms. Tačiau po Pasaulinio karo šis kraštas, nors pirmiausia darsyk apkarpytas, vėl pasirodė kaip savita sritis.

Jis toks ir pačios gamtos sukurtas. Iš esmės jis apima Nemuno (vok. Memel) baseiną. Prasideda jo ištakų aukštumomis ties 25 meridianu rytuose ir į šiaurę nuo 53 paralelės ir palengva leidžiasi į šiaurės vakarus link jūros. O visa sritis ryčiau ir piečiau nuo šio krašto yra Dniepro ir jo dešiniojo intako Pripetės savaip suformuota. Rytuose iš Valdajaus aukštumų atitekanti Dauguva prie jo jungiasi su savo upyno plotu, tuo tarpu Vysla vakaruose su savo žemėmis nuo jo traukiasi.

Tarp Nemuno ir Vyslos iš pietų teka Prieglius, rinkdamas ištakinius vandenis iš upelių rytuose ir vieno didesnio intako; jis nepastebimai atskiria savo sritis nuo Nemuno žemių. O jis pats juk yra Nemuno žemupio dalis. Savo žiočių rankomis jis laiko jūron įterpęs gabalą sausumos – Sembą.
Iš jūros žiūrint, ji atrodo iškilus lyg kokia sala. Ir nejučiomis klausia savęs laivu plaukiantis keleivis, ar tik ne Sembą turėjo galvoje senasis Pitėjas prieš 2200 metų, kalbėdamas apie Abalus salą.
Panašiai kaip tarp Priegliaus rankų, tik nepalyginamai didesnio ploto, išsikišus į jūrą sausuma yra tarp Nemuno ir Dauguvos.

Kaip tylus didžiosios sąsajos patvirtinimas yra baltiškas šiaurėje palei Dauguvos žemupį tekančios Nemunėlio upės vardas; susiliejusi su Mūša, ji įteka į Rygos įlanką. Vokiečiai ir šią upelę vadina Memeliu. O piečiau kairiosios Nemuno žiočių atšakos Nemunynas sujungia visą pluoštą upelių ir juos nuveda į Kuršių marias. Senuose žemėlapiuose jis vadinamas ir Memelinu.

Kadaise buvęs ledyno užklotas jūros dugnas, šis kraštas visur tebeturi šių žymių. Jo visi vandenys suplaukia jūron šiaurės vakaruose, o iš ten vėl lietaus lašais išpurškiami po visą kraštą. Aukštumos, iškilusios iš plačių lygumų, tebesapnuoja jūrą, kurios galia kadaise jas supylė. Ežerėliai ir didesni ežerai vėjui pučiant tyliai kartoja senovės jūros ošimą.
Molynais ir smėlynais, juodžemio plotais ir pelkėmis pamargintas visas šis švelniai kalvotas kraštas.
Ir visur rasi akmens luitų, kartais net milžiniškų, susmegusių į žemę. Kiekvienam juos matančiam jie primena didžiąsias Skandinavijos kalnų uolas, nuo kurių juos atplėšė neapsakoma galybė ir čia išsvaidė.

Pagal krašto ypatumus susidariusios elektromagnetinės žemės jėgos su oro ir saulės jėgomis, pakylančios viršum žemės bei virš jūros šiaurės vakaruose, taip pat ir su jūros jėgomis tarpusavy veikia vienos kitas. Suprantama, tos jėgos turi įtakos visam gyvajam pasauliui.

Šiame krašte kadaise klestėjo ypatingai turtinga augmenija. Tankūs ir platūs miškai jį dengė. Juose rado prieglobstį gausios ir retos gyvūnų rūšys. Šitoje gamtoje gyveno žmonės, aisčiai, taip artimai su ja susiję, kaip gal nebūta niekur kitur Europoje. O vis tiek jie pasirodė esą nuovokiausios būtybės.

Bet gal kaip tik dėl to šis kraštas viduramžių tautų buvo laikomas pagonišku, o jos pačios, kaip krikščioniškos, tarėsi esančios nepalyginamai pranašesnės, bet it netekusios nuovokos vykdė beprotiškus žygius.</p>
Tuo tarpu baltų krašte tebėra išskirtinė savita gamta, saviti žmonės ir savita kultūra. O didžiausias savitumas čia neabejotinai yra natūralumas ir visuotinis gyvenimo sąryšingumas.

psl:6 <- 16

6. AISČIAI (BALTAI) TARP KITŲ TAUTŲ

Ir čia jie užima ypatingą vietą. Ryškiausiai tai rodo jų kalba. Paprastai aisčiai įterpiami tarp germanų ir slavų. Bet giliau patyrinėjus jų kalbą, paaiškėja ir kai kas kita.

Indogermaniškos tautos per tūkstančius metų yra daugiau ar mažiau nutolusios nuo bendrų savo ištakų. Aisčiai, kurių branduolys yra lietuviai, savo kalboje ir būde tebeturi labai aiškias senovės arijų žymes. O slavai, taip pat ir germanai, dėl savo klajonių bei maišymosi su kitomis tautomis yra daug senojo ariškumo nustoję.

Kad daugelis sanskrito, graikų, lotynų, gotų, senovės aukštaičių vokiečių ir lietuvių žodžių garsais ir reikšme yra artimi, pirmiausia rodo ne tai, kad jos buvo kaimynės, o tai, kad jos visos yra artimos protautei. Taigi įprastinį požiūrį, jog lietuvių ir slavų kalbos artimai giminiškos, tuo remiantis reikėtų patikslinti.

Suprantama, per pastarąjį tūkstantmetį ir aisčiai bent kiek pasikeitė. Istoriniais viduramžiais jie tebebuvo viena tauta su bendra kalba, nors ir įvairiomis tarmėmis: sembų, notangų, nadruvių, sūduvių, kuršių, lietuvių ir t.t. Bet apie visus kartu paėmus pasakytina, jog jie kalbėjo ta pačia kalba, kaip kad šlezvigiečiai ir tiroliečiai, holšteiniečiai ir bavarai kalba vokiškai, nors mažiau išsilavinę žmonės ne visados gali gerai vieni kitus suprasti.

Ir niekas nė nemano šias vokiečių kalbos tarmes dėl jų skirtybių skelbti atskiromis kalbomis, kai tuo tarpu keisčiausiai tą bandoma dažnai daryti su lietuvių, sūduvių, kuršių, sembų ir kt. tarmėmis.
Nuo viduramžių baltų kalbinis vientisumas labai nukentėjo. Atsirado naujų skirtumų tarp tarmių, padidėjo tie patys. Ypač pakraščiuose, atviruose svetimoms įtakoms, atsirado ryškių pakitimų.
Šiaurėje į tautą įsiliejo daug germaniško, suomiško ir galiausiai slaviško kraujo. Ir išsivystė naujo, savito būdo ir kalbos gentis – latviai.

Vakaruose tenykštė tautos šaka Vokiečių ordino buvo iš dalies sunaikinta, o likučiai pradėjo kalbėti vokiškai. Senosios Prūsijos pietuose prūsai, vokiečiai ir lenkai sumišo ir gyvena šiandien mozūrų vardu. Tačiau slaviškasis (lenkiškasis) elementas juose bene bus ryškiausias.
Toliau į pietus, taip pat ir į rytus baltų gyvensena ir kalba patyrė daug slaviškos įtakos. Tokiu būdu jie prarado didelę savo gyvybinių galių dalį.

Nebeminint aptartųjų praradimų, tautos branduolys suskilo į tris dalis. Vakaruose prūsai grūmėsi už savarankiškumą ir išnyko kaip tauta. Šiaurėje išsirutuliojo latvių tautybė. Kaip tikroji aisčių tauta liko ta jos dalis, kuri šiandien vadinama lietuviais.
Iš pastarųjų labiausiai pirmykščius bruožus išsaugoję tie, kurie gyvena kiek žemiau Nemuno vidurupio. Likimas lėmė šiandien čia iškilti naujam kultūros židiniui. Lietuvio vardas pasidarė dar reikšmingesnis vokiečiams ėmus garsiau prūsų vardu vadintis.

psl:7 <- 16

7. SENASIS BALTŲ KRAŠTAS KAIP KULTŪROS SALA

Tikrai kalčiausias buvo nepaprastasis gintaras, kad šis kraštas tapo senovės tautų minimas. Tačiau senosios žinios leidžia ir ką kita patirti. Kultūra aisčių krašte taip pat turėjo būti išskirtinė, aukštesnė negu aplinkinių tautų.

Pirmiausia – baltai, arba aisčiai, kaip jie senovės pranešimuose vadinami, jau seniai buvo sėslūs žemdirbiai, kai kitos tautos, įskaitant ir germaniškąsias, tebeklajojo ir tik retkarčiais, kaip, sakykim, gotai, tai šen, tai ten ilgiau apsistodavo.

Romėnas Tacitas aiškiai pasako, kad aisčiai javus ir kitus laukų vaisius stropiau augina negu tingūs germanai. Jis patvirtina tai, ką Cezaris savo veikalo ,,Apie Galų karų“ VI knygoje sako apie germanus. Ten taip yra pasakyta: „Žemdirbystė germanams antraeilis dalykas. Visas jų gyvenimas – medžioklė ir karas“.

Tuo tarpu aisčiai jau tada pragyveno iš produktyvaus darbo, javų, maistingųjų augalų auginimo. Greičiausiai jie buvo seniausia Šiaurės Europos tauta, užsiimanti tokia veikla. Tai rodo didelė pirmykščių žodžių gausa lietuvių kalboje. Pvz., arti, arklas (lotyniškai arat-riim), akėtios (lot. occa, akėti — occare), arklys, kaip traukiamoji jėga ariant. Atskiros arklo rūšys yra žagrė, stugutė ir t. t.

Įsidėmėtina, kad Baltuose gyvenvietės visur pavadintos pagal jų savininką, parodant, „kad žemės sklypo šeimininkas yra jį įgijęs nuosavybėn visam laikui“. Taip rašo ir vokiečių mokslininkas Julijus Lippertas knygoje „Europos kultūringųjų tautų, lietuvių, vokiečių, slavų ir kt. religijos“ (Die Religionen der europai-schen Kulturvolker, der Litauer, Deutschen, Slawen usw.). Apie vokiečius ten p. 24 taip sakoma: „Vokiečių vietovardžiai beveik išimtinai yra topinio pobūdžio. Atvykėlis, mažiau pastovus palyginti su amžinu žemės sklypu, atsiduria antrame plane, nuo jo gaudamas vardą“.
Betarpiškus ryšius baltai turėjo su suomių gimine, gyvenančia šiauriau jų. Dėl abiejų tautų sąveikos radosi ir abipusių skolinių. Tai buvo dar prieš mūsų erą. Suomių mokslininkai nurodo, kad kai kurių javų ir padargų (muzikos instrumentų) pavadinimai dar tada suomių yra perimti iš lietuvių kalbos.

Vokiečių mokslininkas Hackmannas savo veikale ,,Senasis geležies amžius Suomijoje“ {Die altere Eisenzeit in Finnland, 1905m.) pabrėžia, kad baltai suomiams turėjo skatinančios kultūrinės įtakos. Taigi baltai čia, šiaurėje, gyvenančioms tautoms jau prieš 2000 metų turėjo tokią reikšmę.
Gyvi santykiai susiklostė tarp aisčių ir Skandinavijos tautų, kurioms jie yra ir giminingi. Iš šio bendravimo abi pusės patyrė tik pažangių paskatų.

Pagaliau yra paliudytas ir aukštas tų praeities laikų aisčių dvasinis bei moralinis lygis. Įvairūs senovės rašytojai, kaip, pvz., romėnas Plinijus, teigia, jog aisčiai artimesnių ir tolimesnių kaimynų buvo laikomi religijos skleidėjais. „Iš pasaulio pakraščių, — taip sakoma tose žiniose, — atvyksta ten žmonės išgirsti orakulo sprendimų, ypač barbarai ir graikai“. Tą patį nurodo ir W. Piersonas savo veikale „Elektron“ (p. 85, 105 ir kt.).

Įvairiausiais laikais aisčiai daugelį kartų buvo giriami už taikingumą. Tą darė dar gotas Jordanas, jis taip ir pasakė, kad aisčiai esantys labai taikingi žmonės. Tokią pat nuomonę reiškia įvairūs kronikininkai iki pat XII šimtmečio vidurio.

Anglosaksas Wulfstanas giria visą jų kultūrą. Adomas Bremenietis tuo tarpu rašo: „Tai yra labai humaniški žmonės, ištiesiantys pagalbos ranką patyrusiems laivo katastrofą ar piratų persekiojamiems. Aukso ir sidabro jie nevertina. Apskritai apie tos tautos papročius būtų galima daug ko pagirtino pasakyti, jeigu tik ji turėtų krikščionių tikėjimą. Krikščionių jie nesišalina, tik neleidžia prie šventųjų giraičių“.

Čia paminėtas elgesys su išmestaisiais į krantą išaukština aisčius tarp kitų pajūrio gyventojų. Visur kitur buvo įprasta nukentėjusių turtą pasigrobti, o juos pačius net nužudyti. Baltai tuo tarpu elgėsi visai kitaip. Užtat ir Helmoldas savo „Slavų kronikoje“ (Chrome Slavorum) kalba apie baltų taikingumą: jam jie esą žmoniškiausi žmonės (homines humanissimi).
Taigi aisčių kultūra senovėje buvo giriama. Iki XII šimtmečio nėra nė vienos žinutės, kuri kaip nors prasčiau apie šią tautą atsilieptų. Ji buvo aukštai iškilusi tarp kitų tautų.

Viskas pasikeitė XIII amžiuje, kai pradėta bandyti užgrobti tą kraštą. Tada jau imta rašyti „krikščioniškai“. Dabar ši nekrikščioniška tauta parodoma kiek galint nepalankesnėje šviesoje. Žinių apie baltų žemą dvasinį ir moralinį lygį vis gausėja. Tai labai svarbu pastebėti vertinant pačias žinias.

Tačiau ir tada tebebuvo ši tauta moralinėje aukštumoje. Vien tai, kaip ji elgėsi su krikščionių pasiuntiniais, tą rodo. Dr. Williamas Piersonas savo veikale „Elektron“, p. 81, sako: „Pradžioje prūsai rodė didelį pakantumą. Vargiai krikščionių dvasininkija ir vyriausybė tuo laiku būtų leidusi stabmeldžių dvasininkui, pradžioje tik įspėtam, arba ir be įspėjimo, toli po kraštą keliauti“. Pakantumas visados yra tikras gebėjimo gerbti kitą ir mokėjimo tvardytis, taigi aukštos asmeninės kultūros, ženklas. Toliau rasime daugiau to įrodymų.

psl:8 <- 16

8. GYVENIMO SĄLYGOS SENOVĖJE

Ar jos tikrai buvo labai kuklios? Paprastai sakoma, kad senaisiais laikais žmonės daugiausia maitinęsi iš medžioklės ir žvejybos laimikio. Tai negali būti tiesa. Kur maisto pakankamai tiekdavo augmenija, ten jai buvo pirmenybė, o mėsa valgyta tik tam tikromis progomis, galbūt per religines šventes.

Jau dėl to, kad baltai iš senovės vertėsi žemdirbyste, maistą jie turėjo tiektis pagrindinai iš augmenijos. Bet ir miškai tiekė daug maisto. Juk germanai ąžuolų ir bukų vaisius valgė. Tuo labiau jie turėjo būti valgomi baltų krašte, kur ąžuolų ypatingai buvo gausu.

Pirmiausia, čia ligi šių dienų noriai tebevalgomi riešutai ir medus. Lazdynų buvo ir dar tebėra ten didelė daugybė. Archeologų radiniai akivaizdžiai rodo riešutus gausiai vartojus. Ir bitininkystės kažin koks būdas žmonių žinotas nuo seniausių laikų. Kas išmano modernų maitinimosi mokslą, šiuos du maisto produktus labai vertina. Jie sveikatai daug naudingesni negu vadinamojo kulinarijos meno kepiniai.
Iš naminių gyvulių labiausiai buvo vertinamas arklys, ir pirmiausia kaip darbinis gyvulys. Tai irgi rodo, jog vyraujantis maistas buvo žemės kultūrų derlius. Be to, arklys tarnavo ir susisiekimui, kaip jojamasis gyvulys.

Iš senovės šis kraštas buvo garsus arklininkyste. Arklių gausa visą laiką turėjo būti didelė. Užtat anuomet Vokiečių ordino karo žygių ypač vertintas grobis ir buvo arkliai. Galvijų ūkis buvo kiek menkesnis. Bet ir jis negalėjo būti visai bevertis.

Apdarui galėjo būti vartojama audiniai bei kailiai. Audinių pasitiekti senovėje tikriausiai mokėta. Žemdirbiai turėjo tai išmanyti. Kad jie kiaunių kailiukus keisdavo į audinius, kaip minėjo Adomas Bremenietis, to dar nenuneigia. Tarp įkapių labai dažnai atkasama įvairiausių audinių. Negali jie visi būti atvežtiniai.

Dėl medžio gausos būstai, natūralu, buvo statomi mediniai. Baltai išvystė savą statybos būdą. Kai kurie žodžiai – lietuvių butas, gotų bauan „kame gyventi", lietuvių stogas, graikų stegos „stogas“, lotynų tectum „stogas – rodo, kad namai statytasi dar bendros protautės laikais. Taigi negalima sakyti, kad aisčiai buvo namų statybos pradininkai. Bet taip pat neįmanomas dalykas, kad sėsli baltų tauta namų statybos būtų išmokusi iš aplink klajojančių atėjūnų. Pastariesiems ji galėjo tik pavyzdį rodyti.
Namų papuošimai visokiais pjaustiniais, vartojamais dar ir šiandien, turi labai seno palikimo žymių. Šių pjaustinių simbolika suprantama dar ir šiandien. Senovės laikais jie galbūt turėjo maginę reikšmę.

Namų statybos iš molio nežinota. „Vidurio Vokietijoje paplitusi molio statyba Prūsijoj susidūrė su klimatiniais sunkumais. Lietuvoje statyta vien iš medžio“, – sakoma G.Schmollerio ir M.Seringo „Moksliniuose valstybės ir socialiniuose tyrimuose“ (Staats- und sozialwissenschaftliche Forschungen), 3 sąs., p. 285, kalbant apie vokiečių atsikėlimą į Prūsus Ordino vykdomų šio krašto užkariavimų metu. Bet taip, aišku, būta tik ankstesniais laikais.

Gyventa dažniausiai atskirai šeimomis. „Senovės prūsai gyveno tvirtose sodybose, daugiau vienkiemiuose negu uždaruose kaimuose“ (G. Aubin, Zur Geschichte der gutsherrlich-bauerlichen Verhdltnisse in Ostpreus-sen – „Dvarų ir ūkininkų santykių Rytprūsiuose istorija“, p. 4).

Kaimų būta retai, ir daugiausia pasienio srityse, ypač vakaruose ir pietuose. Matyt, dėl priešiškų kaimynų antpuolių grėsmės. Prisimintina akstinas miestų statybai Vokietijoje X amžiuje. Tačiau didesnių gyvenviečių pasitaikydavę ir prie upių. Matyt, tam būta įvairiausių priežasčių.

Iš vienkiemių vėliau darėsi kaimai. Tai matyti iš to, jog kaimai dažniausiai pavadinti asmenvardžiais. Taigi kaimas senovėje buvo vienos šeimos tėvonija. Pvz., kur gyveno Mantvydas, tas ūkis vadinosi Mantvydai, suvokietinus – Mantwyden; kaip ir lietuviškai, tai daugiskaitos forma.
Panašios kilmės yra pavadinimai, kurie baigiasi -kiemen (-kehmen). Kiemas reiškia sodybą ir skirtinas nuo kaimot – sodžiaus. Per neišmanymą tie žodžiai laikomi vienas lietuvišku, antras prūsišku. Bet žodžio kaimas taip pat neįmanoma iš lietuvių kalbos išmesti, kaip ir žodžio kaimynas.

Didesnių gyvenviečių pavadinimai baigiasi -ėnas, -ėnai, vokiškai jie keistai rašomi ,,-onen". Kaukėnai (vokiškai Kaukehmen) reiškia gyvenančius prie Kaukės, Stalupėnai — prie Stalupės ir t.t.

A. Bezzenbergerio, M. Toeppeno ir kitų požiūris į vietovardžių rodomas etnines ribas greičiausiai koreguotinas šiuo būdu. Vietos, kurių pavadinimai baigiasi -kaim arba -keim, esančios į vakarus nuo Alnos ir Deimenos, bus kaimai, o į rytus nuo tų upių — senoviniai vienkiemiai.
Turtingieji baltai (prūsai, lietuviai) statėsi sau ir pilis. Jie puikiai mokėjo joms „parinkti strateginiu ir fortifikaciniu atžvilgiu tinkamas vietas“ (dr. K. Loh-meyer, Rytų ir Vakarų Prūsijos istorija, p. 46). Didikų buveines gyrė dar Wulfstanas.

Gerovė šiame sename krašte tikrai turėjo klestėti. Archeologiniai radiniai Linkūnuose prie Tilžės ir Unguros apylinkėse byloja buvus tiesiog nepaprastą turtingumą. Be to, šitie radiniai rodo palyginti gausų gyventojų skaičių. Gyventa ir Nemuno žiočių plote, ir palei pat marias. Ten irgi rasta seniausių laikų kapinynų. Vėliau šios vietos, matyt, suslūgo, tad dėl potvynių, kurių ir šiandien būna, tapo nebegyvenamos.

Senovės baltų krašte, kaip ir senovės Vokietijoj, miestų nebūta.
Savo kasdienėms reikmėms, darbams senovės baltai, aišku, turėjo ir tinkamus padargus. Tam tikrais sumetimais tvirtinama, kad jie buvę įsivežtiniai. Bet negali būti abejonės, jog baltai patys juos pasitiekdavo. Medžio darbai, puodininkystė, kalvystė, metalo liejyba tikrai iš senovės jau buvo praktikuojama. Moterys mokėjo verpti, austi, megzti. Lietuvių audinių savitumas, siuvinėjimų ir mezginių raštai rodo šią kultūrą buvus dar nuo kadaise ugdytą.

Nėra nė kalbos, kad tai galėtų būti iš kitur perimta. Panašių dalykų tikrai yra ir skandinavuose, bet jokiu būdu ne tų pačių. Visas rankų darbo gaminių atlikimo būdas liudija aisčių kultūrą. Tvirtinimas, kad ji tuojau ėmė smukti, kai tik germanų įtaka baigėsi, kas esą matyti iš randamų įkapių, atrodo perdėtas.
Gyvenimas atskirose sodybose reikalavo visus namų padargus kiek įmanoma gamintis patiems. Gebėjimas tai daryti neabejotinai yra atsineštas dar iš bendros indoeuropiečių prosenovės. Tai rodo tų pačių daiktų vienodi pavadinimai atskirose kalbose.

psl:9 <- 16

9. SENOVĖS BALTŲ ARTIMUMAS GAMTAI

Gyvenimas vienkiemiuose sąlygojo labai ypatingą pasaulėjautą. Kad žmogus yra šiek tiek pakylėtas iš gamtos, buvo savaime aišku. Ir dar turėjo atrodyti, kad šis buvimas aukščiau pagrįstas žmogaus savitumu. Taip aisčiams iš gyvenimo būdo išaugo artimumas gamtai ir, kita vertus, aiškus savo žmogiškumo supratimas. Abiejų šių dalykų, kaip iš visų žinių aiškiai matyti, buvo vienodai paisoma.

Pirmasis reiškėsi požiūriu į dirbamus laukus, naminius gyvulius, o aiškiausiai – požiūriu į mišką. Baltai rūpinosi ne vien savo būstu ir jo aplinka, laukais, o ir visa tėviškės gamta. O tai pirmiausia buvo suprantama kaip miškas, visas jo gyvenimas, miško bendrija.

Rūpinimasis gamta kilo visai iš kitokios gyvenimo ir pasaulio jausenos negu kad mūsų laikų. Užtat šis dalykas daugeliui mūsų dienų žmonių atrodo toks abejotinas. Iš savo naivumo jie mano, jog mūsų laikai yra nepalyginamai pranašesni už ankstesniuosius ir kad anos tautos, kaip, pavyzdžiui, baltai, buvusios, taip sakant, nekultūringos. Kai kuriais požiūriais tai būtų teisinga, bet su išlygom. Aisčių kultūra buvo visai kito pobūdžio.

Šių dienų kultūra įvairių rašytojų vadinama miesto kultūra. O tai reiškia susvetimėjusią gamtai kultūrą. Ji sąlygoja labai negilų pasaulio suvokimą, nežiūrint vis didėjančio gamtos išnaudojimo. Trūksta gamtos gelmenų įžvalgos ir aiškaus žmogiškojo dvasingumo supratimo.

Visi senieji šaltiniai nurodo aisčius (prūsus, lietuvius) rūpinusis miškais, jų žvėrimis. Tik tas rūpinimasis buvo kitoks, negu kad šiandien suprantama. Miškai su žvėrimis, apskritai visa, kas gyva, buvo šventa. Tai reiškia, kad miško gyvūnija tada buvo jauki, nelyginant nacionaliniame parke Šiaurės Amerikoje. Viskas buvo nuosavybė Pasaulio Tvėrėjo, kuris žmogų sukūrė jos vyriausiu globėju, bet drauge ir įpareigojo. Ypatingesnieji žmonės buvo jo rinktiniai tarnai.

Miškas su viskuo, kas tik jame yra, jiems buvo bendrija, kurioje visi vieni kitiems tarnauja. Mintis, kad į mišką žiūrėtina kaip į visos tautos prieglobstį bei gynėją, buvo gyva anais laikais tarp visų baltų, tokia ji liko ir ligi šių dienų. Kiekvienam lietuviui miškas, kaip ir kadaise, tebėra tėviškės dvelksmas. Kai Pasaulinio karo metu Lietuvos miškai buvo negailestingai iškirsti, lietuviams tai buvo tikras tautinis praradimas.
Dar stipresnis šis bendrumo pajautimas buvo senovėje. Užtat ir minimi šventieji prūsų miškai. Užtat dar ir pastaraisiais laikais Lietuvoje būta retų žvėrių, ir ne vien todėl, kad buvo didelių girių, o todėl, kad lietuviai žvėrį pagarboje laikė ir be reikalo neatimdavo gyvybės, kaip kad daro kiti. Ir šiandien lietuviai dar neturi polinkio taip sau nusiskinti gėlę, nusilaužti krūmo ar medžio šakelę ir numesti.

Gamtos moksluose taip pat šiandien vis labiau įsigali mintis, kad miškas yra bendrija ir kad ta bendrija reikalinga globos. Prisimintini jau vien vokiečių mokslininko Raoulio France darbai.
Visuotinai tikima, kad baltų krašte (Prūsijoj) buvęs šventas miškas, Romovė (lietuviškai Romuva), „ramybės vieta“. Tačiau faktas, kad negalima tikrai nustatyti, kur jis buvo, verčia suklusti.

Petras Dusburgietis, Ordino kronikininkas, dar galėdamas turėti pakankamos informacijos, apie 1325m. teigė, kad Romuvos reikią ieškoti Priegliaus ir jo intakų santakos vietose. Kiti mano ją buvus Semboje, kiti – Kuršių nerijoj, dar kiti – ant Rambyno, Palangoj ir t.t.
Visa tai aiškintina tuo, kad kiekvienas miškas buvo šventa tėviškės vieta. Žinoma, ypatinga reikšmė teikta tam miškui, kuriame buvo vyriausio tautiškojo savitumo sergėtojo būstas ir šventovė.

psl:10 <- 16

10. VISUOMENINIS GYVENIMAS

Senieji šaltiniai nieko tikro apie jį nepasako. Tačiau savaime suprantama, kad ir čia, kaip visur, būta atskirų luomų. Bet visai galimas daiktas, kad aukštuomenė ir prastuomenė buvo skiriama visai kitu atžvilgiu, ne dėl materialaus turto. Prisimintina šen ten šmėkštelėjusi Adomo Bremeniečio pastaba, kad turtas jiems nedaug reiškiąs.
Karalių anais laikais, kol krašto dar nepuolė karinės jėgos, mini tik legenda. O kad būta valdovų įvairiose vietovėse, yra paliudyta daugiau. Taipgi yra neabejotinų žinių, jog visa tauta buvo vadovaujama vieno dvasinio autoriteto. Taigi visi aisčiai buvo net tam tikras visetas.

Atrodo, kad žmonių santykiai šiame senovės krašte visur apskritai ir buvo anų tvarkomi. Išminčiui, garbiam asmeniui buvo paklūstama. Valdovai nebuvo laikomi turintys tam galios. Ir šiandien lietuviškai dvasininkas vadinamas kunigu — „valdovu“, o pasauliečiams vartojamas nelietuviškas žodis ponas. Tik latviai savo pagarbiuoju kungs vadina ir pasauliečius.

Labai buvo gerbiama ir moteris. Šeimoje dažnai senelė vadovaudavo apeigoms prie židinio, atlikdavo religinius aktus. Moteris buvo namų siela.
Vėlesni šaltiniai kalba, kad Baltuose būta pusiau laisvų žmonių ir vergų. Dėl to dažnai apie šią tautą kalbama menkinamai. O visai be reikalo. Prūsijoje dar XIX a. tebebuvo baudžiava. Bet ir vokiečių kunigaikščiai (pvz., Heseno, Viurtembergo) dar XVIII amžiuje (Schillerio laikais) vokiečius vyrus, kaip karius, tūkstančiais parduodavo į užsienį.

Visuomeninis gyvenimas senovės Baltuose turėjo būti ypatingai sveikas. Jau vien elgimasis su išsigelbėjusiais sudužus laivui tai rodo. Užtat Baltuose vargiai būta vagių. O kad plėšikų būtų buvę, visai neįmanoma.
Kad ten nebuvo elgetų, liudija Petras Dusburgietis ir vėlesni kronikininkai. Minėtame veikale „Moksliniai valstybės ir socialiniai tyrimai“ šis dalykas išsamiai aptariamas.

Nebuvo krašte ir smuklių bei karčemų. Kiekvienas keleivis rasdavo malonų prieglobstį bet kuriuose namuose. Pavaišinti svetimą buvo toks pat žmoniškumo reikalavimas, kaip ir šelpti vargšus. Taip pat įsidėmėtina, kad senovės laikais nepripažinta jokių atskiro žmogaus nuosavybės teisių į pačios gamtos teikiamas gėrybes (J. Lippert, Europos... religijos, p. 29).

Vėlesniais laikais skelbta, kad tarp prūsų ir kitų baltų labai išplitęs lėbavimas, kad dažnai nusižengiama bendrabūviui, net atsitinką nežmoniškų dalykų. Bet taip negalėjo būti. Tikrai, pasitaikydavo, kad kartais, tam tikromis progomis, pernelyg prisivalgoma ir pasigeriama. Galėjo įvykti ir piktadarysčių. Bet svetimšaliai ir šiaip atkreipdavo dėmesį į baltų santūrumą, ir to paisyta visur, o prie valgymo ar išgėrimo – ypač. Be to, žmonės, kurių gyvenimas artimas gamtai, nėra linkę į nesaikingumus. Jie būdingi tik išsigimstančios kultūros tautų žmonėms, kurie susigrūdę gyvena miestuose. Miestai atitraukia žmones nuo gamtos, neleisdami išlaikyti ryšio su ja. Taip atsiranda įtampa tarp malonumų siekimo ir gyvenimo poreikių, kurios negali būti, kai žmogus artimas gamtai.

Šis artimumas sukelia ypatingą bendrumo suvokimą, kurio įtvirtinimui pokylius rengti nebūtina. Artimumas gamtai padeda atsirasti gilesnei gyvenimo pajautai, iš kurios anas bendrumas skleidžiasi savaime.
Gyvenimas vienkiemiais sąlygojo, kad tautos bendruomeniškumas per atskirą asmenį stipriau nesireiškė. Bet vis dėlto tas buvo ugdoma. Tai rodo padavimai ir pasakos, sekamos visos tautos, ir dainos, kurias ji dainavo. Išmanantys asmenys skleidė jas iš sodybos į sodybą, kur jos buvo žmonių atminty išlaikomos.

Žmonių susižinojimui rašto, kokį šiandien turime, tada nevartota. Tam tikri ženklai, išpjaustyti medyje, iškalti akmenyje, išmušti arba išlieti metale, įausti audinyje, tik palengvindavo ką atsiminti. Dar ir šiandien juostų figūros lietuviškai vadinamos raštais, ir jomis gali būti išreikšta sutikimas, pritarimas arba neigimas, atstūmimas.

Šitie ženklai ganėtinai primena senovės runas. Pasitaiko įvairių svastikos pavidalų. Ugnies runos irgi neretos. Tai nėra iš kur nors perimta. Tauta, kuri savo visuomeniniame gyvenime buvo taip išlaikiusi prosenovę, turėjo ir anuos ženklus perduoti naujoms kartoms. Ugnis juk turi ne vien praktinę reikšmę, bet ir religinę. Šeimos vienybę simbolizuoja namų židinio ugnis. Ir visi tautos nariai turėjo žinoti, kad ta pati gyvybės ugnelė kiekviename jų dega.

psl:11 <- 16

11. LYČIŲ SANTYKIAI

Bet koks žmogaus visuomeninis gyvenimas prasideda nuo abiejų lyčių tarpusavio santykių. Jiems teikiama svarba niekad nebus per didelė. Šie santykiai kuria tautos patvarumo ir kultūros pagrindus. Jų taurėjimas arba prastėjimas visą tautą kelia ar smukdo. Šių santykių kitėjimas keičia ir visą kultūrą.
Jau gerai žinoma, kad niekas tautos sveikatos taip nesilpnina ar net nepakerta, kaip lytinio gyvenimo palaidumas. Iš to kyla bjauriausios suaugusiųjų ligos ir vaikų išsigimimai. Gamta tokiu būdu stengiasi drausminti. Neklusniuosius baudžia naikindama.

Visuotine nuomone, baltai buvę labai sveikatingi. Lyties ligų tarp jų visai nebūta. Jau vien šis dalykas kelia mintį, kad lytinis gyvenimas čia buvo tvarkingas. Cezaris ir apie germanus rašė, kad ilgai likti skaisčiam jų buvo laikoma siektinu dalyku, nes tai dar prideda ūgio ir raumenų jėgos; tuo labiau manytina, kad prūsų ir lietuvių požiūris į skaistumą buvo dar rimtesnis. Antraip jie nebūtų buvę tokie sveiki ir stiprūs.

Tiesa, vėlesnieji kronikininkai būtent apie prūsų lytinį gyvenimą prikalbėjo daug blogybių. Bet čia, be abejo, ir bus tas dalykas, kurį vokiečių mokslininkai, kaip Voigtas, Toeppenas, J. Lippertas, K. Lohmeyeris ir kiti, yra ne kartą pabrėžę – kad Ordino kronikininkai stengėsi nukariaujamiems nekrikščionims primesti kuo didžiausią doros stoką.
Prūsus smerkdami daugelis rėmėsi 1249m. Christburgo sutartimi. Joje prūsai buvo priversti iškilmingai pasižadėti vengti kraujomaišos, daugpatystės, stabų garbinimo ir t.t.

Bet lai bus priminta, kad Adomas Bremenietis tik truputį anksčiau apie germanus rašė: „Kiekvienas pagal savo išteklių dydį turi dvi arba tris žmonas vienu metu arba dar daugiau, o turtingieji ir kunigaikščiai – be skaičiaus“.
Toliau atsiminkime, kad dar šiandien, šimtus metų gyvuojant krikščionybei, vokiečių laikraščiai ne taip jau retai parašo apie kraujomaišos atvejus ir panašius dalykus.

Bet štai kas labai svarbu. Christburgo sutartis nugalėtiems prūsams buvo taip pat primesta, kaip ir vokiečiams po Pasaulinio karo, taiką sudarant, reikalavimas prisiimti vieniems patiems kaltę dėl to karo. Jei pirmąją sutartį laikome pagrįsta, tai reikėtų laikyti teisinga ir antrąją. Bet tam, kas žino, kokia buvo prieškario įvykių raida, tai visai nepriimtina.

Tarkime, kad jei Pasaulinio karo laimėtojai būtų norėję priversti, kad vokiečiai pripažintų savo moralinį nuosmukį, argi jie nebūtų iškėlę ir panaudoję tokių žiaurių atsitikimų, kaip Denkės, Harmanno? Ar tada pasaulis irgi taip lengvai būtų vertinęs vokiečių kultūros lygį pagal tuos atskirus įvykius?
Bet koks vertimas ką nors pripažinti kaip tik yra dingstis manyti visai priešingai. Argi nebuvo Prancūzijoje tokio Landru, Anglijoj – skerdiko Jacko? Ir šie reiškiniai priklauso tartum aukštos kultūros laikams.

Iš viso to darytina išvada, kad prievartinis pripažinimas Christburgo sutarty nieko neįrodo. Jeigu jau paliudytasis prūsų sveikatingumas yra jų sveiko santuokinio gyvenimo įrodymas, tai yra ir dar vienas aiškus įrodymas, jog net būta aukšto abiejų lyčių santykių&nbsp;&nbsp; dorovingumo.

Reikia tik pagalvoti: iš didžiulės vokiečių tautos drąsiausieji nuotykių ieškotojai traukė prieš mažutę aisčių tautą. Toliau norėčiau priminti, kad iš visos save krikščioniška vadinančios Europos, nuo paprastų riterių iki kunigaikščių ir karalių, visi supuolė niokoti aisčių (prūsų, lietuvių). Ir vis dėlto šie įstengė, nors labai nukraujavę, atsilaikyti beveik per 200 metų trunkantį karą ir net pagaliau laimėti.
Tai turėjo būti tokie didvyriai, kokių vargiai kada mažoje tautoje buvo pasirodę. Jie turėjo būti gimę ypatingai aukšto dorovingumo šeimose. Taip sako ir vokiečių mokslininkas K. Lohmeyeris savo „Rytų ir Vakarų Prūsijos istorijoje“, p. 49, jog prūsų ir lietuvių šeimos gyvenimas turėjo būti labai aukšto lygio, kad „galėjo išugdyti tokius didvyrius, kurie dar ir šiandien verti pasigėrėjimo“.

Taip buvo viduramžiais. Apie ankstesnius laikus galima, sekant vokiečių mokslininkais, kaip, pvz., daktaru W.Gaerte, teigti tą pat, ką patvirtina ir kalba: „Atskira šeima susidariusi vienpatystės pagrindu“. Greta namų šeimininko buvo lygiateisė su juo šeimininkė. Pirmasis lietuviškai buvo ir tebėra vadinamas patis — „sutuoktinis vyras“, „viešpats“, o pastaroji – pati:– „sutuoktinė žmona“, „viešpatė“. Šie žodžiai rodo visišką jų lygiavertiškumą. Nespręskime, ar tikrai prosenovės indoeuropiečiai nežinojo, kas yra santuoka, kaip dr. Gaerte mano. Tačiau esant vienpatystei turėjo būti ir santuoka, ir būti pastovi.

Moters lygiavertiškumo pripažinimą savotiškai liudija ir tai, kad vyriškiui pavadinti lietuvių kalba turi žodį žmogus, o moteriškei — žmona. Toliau: lietuvių kalba turi tuos pačius žodžius pavadinti giminėms – tėvo broliams bei seserims ir motinos broliams bei seserims.

Iš viso to galima spręsti, kad lyčių santykiai rėmėsi viens kito žmogiškumo gerbimu. O tai – tvirčiausias šeimos ir tautos pagrindas tiek biologiniu, tiek kultūriniu atžvilgiu.
Kad šeima turėjo būti vertinama, rodytų ir pavardžių buvimas. Jos vartotos ir senaisiais laikais (dr. Reinh. Trautmann, Die altpreussischen Per-sonennamen – „Senovės prūsų asmenvardžiai“, p. 162).

psl:12 <- 16

12. KULTŪROS PUOSELĖJIMAS

Kad baltų, arba aisčių, tauta turėjo atskirą kultūros puoselėtojų luomą, irgi mažai abejotina, kaip kad neabejojama keltų druidų buvimu. Negausūs rašytiniai liudijimai apie tai, ypač nuo viduramžių, tiktai dar sykį atskleidžia, kaip stengtasi nuneigti visa, kas aisčiuose buvo vertinga.
O tačiau vertybių būta. Visa, kas bus dar apie žmoniškumo pobūdį pasakyta, tai rodo. Tačiau ir svarstymų išvados patvirtina jų tikrumą.

Tautos kultūringumas aiškiausiai atsiveria jos gyvenimo turiniu bei verte ir tuo, kas sudaro jos dvasinį pasaulį. Jo pilnatvė ir giedrumas yra tautos atskiro nario gyvenimo jausenos pagrindas. Tuo paremtas ir visas gyvenimo būdas bei laikysena.
Tas dvasinis pasaulis susidaro ne iš kokio mokymo galbūt dar negausių apraiškų, o tiesioginiu gyvos, dvasinės esmės reiškimusi. Taipgi tautos sąmonės gilėjimas, sąmoningumo išaugimas nepasidaro per porą šimtmečių: tam reikalingi tūkstančiai, jeigu ne šimtai tūkstančių metų.

Kad imta dažniau kalbėti apie menką aisčių dvasingumą, apie šiurkštų jų būdą, tą lengvai galima paaiškinti išankstiniu nusistatymu. Bet reikia dar turėti galvoje ir tai, kad žmogaus priklausymo kuriai nors tautybei reikšmę ne taip jau lengva suvokti.

Pasaulyje, gyvenime glūdintį turinį bei vertybes kiekvienas žmogus priima priklausomai nuo tautybės, jos sąlygotu sąmonės pobūdžiu. Jos regėjimo laukas ir įžvalgos skvarbumas yra tik tam tikro dydžio. Todėl ji įstengia aprėpti ir suvokti tik tam tikrą turinį.

Toliau reikia atsižvelgti, kad tas regėjimo laukas ir įžvalga kinta, o kartu kinta ir suvokiamas pasaulio, sąmonės turinys. O nuo to priklauso vertybių įgijimas ar praradimas, kultūros kilimas ar smukimas.

Čia svarbūs du dalykai. Kiekvienas tautos narys turi suprasti savo tautos dvasinio pasaulio reikšmę savo paties gyvenimo taurinimui ir turi jo siekti. Antra, tautoje turi rastis žmonių, kurių darbas yra rūpinimasis kultūra. Šie abu dalykai baltų tautoje buvo. Tai patvirtina ir rezultatas.

Šiuos senovės baltų kultūros sergėtojus įvardijantys žodžiai yra kuo bjauriausiai nužeminti. Dar šiandien šie žodžiai lietuviui užgaulūs, lyg jiems koks prakeikimas būtų prilipęs. Tačiau kalbos mokslas parodo jų senąją kilnią reikšmę. Įsidėmėtina, kad šių kultūros sergėtojus reiškiančių žodžių yra tiek vyrams, tiek moterims įvardinti.

Bendriausias jų pavadinimas buvo žodis žynys, „žinantysis“, žynė „žinančioji“. Kitas žodis – raganius, moteris – ragana, kurio reikšmė nelengvai nusakoma – gal „aiškeriagys–, „aiškiaregė“ arba, teisingiau, „magas“, „magė“. Panašus ir tik moterišką giminę beturintis žodis vydraga „geroji magė“.

Iš kulto tarnų pavadinimų tebėra išlikę vaidilutas, moteris – vaidilutė, prūsų tarme – vaidelotė. Šis žodis, kilęs iš žodžio vaidinti — „surengti vaidinimą, sukelti viziją“, žymi maginę veiklą. Panašiai reiškia ir per Christburgo sutartį mus pasiekę mažai žinomi pavadinimai ligašonai ir tulisonai. Šiais vardais vadintieji greičiausiai buvo kokių ceremonijų atlikėjai. „O lyga, lyga!“ – šaukta saulei patekant, taip pat ir prie mirusio. Šis šūksnis yra dar išlikęs kai kuriose dainose.

Aukščiau visų šių kultūros globėjų buvo krivė. Šaknį kr, kurią matome lotynų kalbos žodyje creare, indų — karma, turi ir lietuvių kalbos žodis kurti. Be to, jis vartojamas ir „uždegti ugnį– reikšme. Ir taip aiškėja ryšys tarp krivės veiklos ir ugnies panaudojimo kulte. Krivė dar vadinasi ir kūrėjas arba net kūrėjų kūrėjas.
Aisčių mąstymui artima dar gilesnė samprata, kurią greičiausiai galėtume sieti su buvusiu ugnies garbinimu. Visa gyvastis, visokia sąmonė, visa dvasios bei valios jėga buvo ir tebėra suvokiama kaip ugnis. Tokiu būdu krivė savo tautoje buvo tų galių žadintojas ir kūrėjas.

Ugnis, glūdinti šių kultūros puoselėtojų esybėje, turėjo veikti kitus per asmeninį santykį. Dėl to nebūta jokio surašyto mokymo, o gyvenimo ir dvasios brandos pažinimas. Apie keltų druidus Cezaris yra sakęs, kad jiems uždrausta raštu savo mokslą išdėstyti; galėjo kažkas panašaus būti ir čia.

Tiek aisčiuose, tiek keltuose gyvavo mokymas apie žmogaus esybės nemirtingumą, atgimimą žemiškam gyvenimui ir daugelį kitų dalykų. Pastarieji, norėdami ką pareikšti, vartojo graikiškus rašmenis, o aisčiai turėjo savo runas – priminimo ženklus ir simbolius.

Kad krikščioniškieji grobikai suprato žynius, vaidilutes esant baltų tautos dvasinės kultūros skelbėjus bei sergėtojus, matyti iš akivaizdžių pastangų juos išnaikinti. Kuriuos tik galėjo pasiekti, tuos ir nužudė.

Vokiečių mokslininkas dr. P. Tschackertas savo knygoje „Dokumentai reformacijos istorijai“ (Urkunden-buch zur Reformationsgeschichte) p. 11 rašo, kad „vokiečių riterių Ordinas kiek galėdamas išnaikino vaidelotus, o atversti jų į krikščionybę neįstengė“.

Kas vėliau buvo pasakojama apie vaidelotus, apie prietaringas aukojimo ceremonijas, – iš tikrųjų tai buvo apie jų pasekėjus, kurie nebesugebėjo būti kultūros puoselėtojai. Taip ir užgeso šios tautos dvasinis gyvenimas, ir jos dvasios pasaulis vėlesnėms kartoms tapo visai nebeįžvelgiamas.

psl:13 <- 16

13. AISČIŲ (BALTŲ) NUOSTATOS IR PASAULĖŽIŪRA

Mūsų laikų kultūra, remdamasi jutiminio pasaulio pažinimu, gyvenimiškąsias nuostatas pakėlė iki pasaulėžiūros. Ligi šiol ji kaip pasaulio, visos būties turinį tepripažino vien juntamąją materiją. Visa kita, kas pojūčiams tiesiogiai nepasiekiama, būtent: gyvybė, psichika, mentalumas, sielos, dvasios gyvenimas, buvo aiškinama kaip antrinis dalykas šalia medžiagos, susidarą iš jos kažkokiu stebuklu. Netgi – kad būtis ir esanti vien materialumas.

Tik pastaraisiais laikais aiškiau prasiskina kelią pripažinimas, kad bet kokio pavidalo medžiaga yra vien raidos forma, išraiška slaptingų giliųjų būties dalykų, patiriamų jautimu (vidiniu pojūčiu), ne juslėmis, taigi kad būties, arba pasaulio, turinį išplečia paslėptoji, vidinė būties pusė ir kad ten taip pat ieškotina būties turinio.

Aisčių nuostata jutiminį pasaulį tikriausiai pripažino tik dalimi viso pasaulio. Panašiai kaip ir kitos senųjų kultūrų tautos. Šita samprata šiandien dažniausiai laikoma vien gamtos sudvasinimu. Bet tai nesusipratimas.

Baltai (prūsai-lietuviai) amžinai besikeičiančiame jutiminiame pasaulyje greičiau jau įžvelgė tikrojo, daugialypio būties turinio išraišką. Iš čia jų dėmesys ir pagarba kiekvieno padaro gyvybei. Iš čia ir kai kada aukojamos gyvosios aukos numalšinti naikinančiajai visagalybei ir prisišaukti kuriančiosioms galioms. Iš čia galiausiai ir polinkis visuose reiškiniuose matyti slėpinį, kai tuo tarpu šių dienų žmogus mano ir elektrą esant visai suprantamu dalyku, nors didis mokslininkas fizikas, paklaustas, kas gi pagaliau ji esanti, pajuntąs tik didžio slėpinio šiurpą.

Taip ir gyveno prūsai bei lietuviai, nuolat jausdami, kad visa, kas tik yra, – slėpininga. Jie stengėsi palaikyti gyvą suvokimą, kad nepaprasta visa, kas yra pasaulyje, o dar labiau – p a t i būtis. Šiandieninė kultūra, priešingai, stengiasi šį suvokimą visai užslopinti, tartum nuo to galėtų egzistuojąs slėpiningumas išnykti.

Baltai, pavyzdžiui, laikė, jog audra bei perkūnija yra ne tik įtampos gamtoje išlydis, bet ir nesuprantamų būties dalykų reiškimasis. O kad jie manę tai esant personifikuotas būtybes, įsivaizduojamas ar suprantamas kaip dievai, – čia kronikininkų, turinčių tam tikrą nusistatymą, išradimas, tai jau seniai pripažinta. Iki pat XII amžiaus joks pranešimas nepamini nė vienos aisčių dievybės.

Baltai turėjo visai kitokį suvokimą, kuris įgalino dvasingiau suprasti būtį, negu tai įmanoma šiandieniniam kultūringajam pasauliui. Pavyzdžiui, galima sakyti, kad lietuviai žinojo, jog paukščiai skrisdami laikosi Pieno Kelio, nes jie tą žvaigždyną vadina Paukščių Taku. Bet dar yra žinoma, kad lietuviams paukštis yra sielos, dvasinių dalykų simbolis, tai rodo ir daugelis antkapinių paminklų. O jei prisiminsime lietuvius tikėjus, jog kiekvieno žmogaus „aš“ priklauso nuo žvaigždės (dvasinės), tai anas žvaigždyno pavadinimas bus suprastinąs ir kaip vėlių kelias.

Labai reikšminga baltų pasaulėžiūrai manymas, kad žmogus, kaip dvasinė būtybė, nedingsta kūnui išnykus. Kaip iš Wulfstano pranešimų paaiškėja ir kaip teigia vokiečių mokslininkai, pvz., J.Lippertas, K.Lohmeyeris ir kiti, baltai žmogų laikė nemaria, tikriau pasakius, amžina būtybe, pakartotinai įgaunančia kūnišką pavidalą, taigi žemėje gyvenančia daugiau kartų ir pagal tai, kaip gyvena, sau ruošiančia ateities egzistenciją.

Mintį, kad žmogus yra ilgalaikis, simboliškai patvirtina aisčių laidojimo būdas. Jie stengėsi lavoną kuo ilgiau apsaugoti nuo gedimo. Šiam tikslui jie darydavo dirbtinį šaltį, kaip stebėdamasis pasakoja Wulfstanas. Į kapą jie dėdavę įvairius mirusiam priklausiusius daiktus visai panašiai, kaip darydavo senovės egiptiečiai, ir, matyt, su ta pačia mintimi: ne todėl, kad mirusysis kitame pasaulyje jais naudotųsi – ir anos kultūros žmonės nebuvo tokie kvaili, – bet kad jie, taip pat kaip ir jo darbai, jam priklauso nelyginant likimas ir kad niekas kitas jų nenuniekintų.

Toks pasaulio ir gyvenimo suvokimas, jau beveik prilygstantis pasaulėžiūrai, kai kam gali atrodyti pernelyg gilus, kad aisčiai bemaž prieš 1000 metų tai būtų įstengę. Bet tai ne kas kita, o tik natūraliausias mąstymas, būdingas ir šiandieniniams aisčiams, kuris taip smarkiai skiriasi nuo kai kurių kitų tautų sukaustyto, painaus mąstymo.

Žmonės prieš šimtus ir tūkstančius metų anaiptol nebuvo didesni kvailiai nei šiandien. Priešingai! Naivu yra manyti juos buvus naivius. Suvokimo pobūdis žmoguje šimtus metų nesikeičia. Tačiau kūniškosios substancijos pakitimas dėl labai pakitusios mitybos ir kitokio gyvenimo būdo tikrai įmanomas. Tai turi įtakos ir pasaulėjautai.

Kai kurie lenkų ir vokiečių mokslininkai net stebėtinai nenuovokiai aisčiams (prūsams, lietuviams) primeta visai materialistinį būties aiškinimą. Tačiau materialistinis galvojimo būdas yra išaugusio sąvokinio intelektualizmo padarinys, kai susilpnėja gebėjimas patirti.
Įsidėmėtina dar ir tai, kad aisčių, kaip ir persų, skaičius 9 nuo prosenovės ligi šių dienų laikomas šventu. Visuose Vakarų kraštuose šventas skaičius yra 7. Pastaroji pažiūra yra vėlesnė ir sietina su semitų įtaka.

psl:14 <- 16

14. KULTŪRŲ PALYGINIMAS

Mintis, kad esą tautų be kultūros, apskritai paėmus, yra klaidinga. Kiekviena tauta kuria kultūrą. Gyvendama bei reikšdamasi ji ir daugina kultūrą. Jau tuo, kad yra ir išsilaiko, tauta įrodo savo kultūrą. Jei tauta silpnėja be išorinės griaunančios įtakos, iš karto pasirodo kultūros stoka.

Reiktų įsisąmoninti, kad kiekviena tauta turi savitą kultūrą, kokios neturi ir negali turėti jokia kita tauta. Kai kurių tautų kultūra yra svetimųjų užslopinta, o kai kurių – žymiai pranašesnė. Nereta tauta neturi to, kuo kita taip nepaprastai didžiuojasi, užtat joje yra kai kas, ko jokia kita tauta negali sau prisiskirti.

Pasididžiuodami vokiečiai šiandien rodo į kryžiuočių pilis, tai esąs „vokiečių darbas". Ir tikrai tos pilys rodo buvus didelę galią. Iš baltų pilių likę tik žemės pylimai mūsų tėviškėje arba griuvėsiai Lietuvoje ir Latvijoje. Taip pat nuo Ordino laikų tebepuikuoja puošnios bažnyčios, kaip nenuginčijamos didžiulio veržlumo liudytojos.

Lietuvoje irgi yra visai panašių, pastatytų lietuvių. Ir meistrai atvykdavo čia iš labai toli, lygiai kaip ir pas Ordino riterius. Pilis ir bažnyčias statyti germanai išmoko iš romanų. Tačiau dėmesio vertas jų ryžtingumas ir mokėjimas įgyvendinti sumanymą.</p>

Visai kas kita yra vokiečių valstybinė santvarka. Ordino valstybė anais laikais buvo geriausiai sutvarkyta iš visų Europos valstybių. – Tuo tarpu baltai, atrodo, nežinojo, ką reiškia sutelkti savo tautines pajėgas į valstybę. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad baltų tautos šerdis, lietuviai, vis dėlto įstengė per trumpą laiką sukurti valstybę ir sutelkti gynybą, o Ordino valstybė, priešingai, ž 1 u g o. Ir šita tauta buvo susidūrusi ne vien su Vokiečių ordinu: beveik visa Europa, save vadinanti krikščioniška, patraukė į tolimą baltų šalį nuotykių ieškoti.

Valstybė, kokią ją ir šiandien pažįstame, yra siekimo valdyti padarinys. Ir dėl to beveik visados – prievartos ir priespaudos vaisius. Baltams tai buvo svetima. Jie visa savo esybe brangino natūralų augimą, natūralią plėtotę, kreipiamą vieno kraujo, vienos tautos gyvenimo nuostatos.
Tik kaimynų, o ypač iš toli atvykusių vokiečių puldinėjimai pažadino aisčiuose siekimą valdyti. Bet jiems to reikėjo ne visuomeninei santvarkai sukurti, o sutelkti pajėgas .gynybai.

Kaip greit tai jiems pavyko, šalia kitų liudija ir to meto vokiečių kronikininkas Vygandas Marburgietis. Jis pasakoja, kad lietuviai tik vieneriais metais vėliau nei riteriai, būtent 1382 metais, karyboje ėmė naudoti paraku užtaisomas patrankas. Toliau jis teigia, jog „dykroje“ (Wildnis; Taip tais laikais vadinta neapgyvendinti patys rytiniai Rytprūsiai ir Suvalkija. (Vert.)) &nbsp;arba prie jos esančioms savo pilims apsaugoti lietuviai, visai taip kaip riteriai, įrengė plačiai išskleistas užtvaras (Hag-ne, Gehege, Schlage; Vidurio vokiečių aukštaičių tarmės žodžiai, reiškią fortifikacijos įrenginius.&nbsp; (Vert.)).

Taigi vokiečių kultūros pranašumas prieš baltiškąją nebuvo absoliutus. Dar kitaip šios abi kultūros vertintinos atsižvelgus į pačių tautų gyvenimą.
Pavyzdžiui, iki Ordino skverbimosi Prūsuose visai nebuvo elgetų, tuo tarpu Vokietijoje ir visoje Europoje jie traukdavo ištisais būriais. Be to, tenai būta daugybė dalykų, rodančių visuotinai žemą dorovę.

Dr. th. Josephas Rinkas savo knygoje „Krikščioniškos meilės darbai Ordino žemėje iki 1525m.“ (Die christliche Liebestatigkeit im Ordenslande bis 1525) p.109 rašo, kad XIV amžiuje senojoje Vokietijoje keliaujančių rylininkių ir arfininkių, fokusininkių ir šokėjų sparčiai daugėjo, kartu didėjo nedorovingumas bei ištvirkimas. Tokių žmonių esą atkildavę ir į Ordino žemes ir ten išplatinę daug blogybių.

Toliau, p. 84, sakoma: „Per Ordino riterius, per visokius atvykėlius išplito raupsai... Ši liga ten atsirado su pirmaisiais Ordino atvykimo metais. Neturinčių pastogės raupsuotųjų būriai klajojo elgetaudami po visą kraštą“. Anksčiau viso šito Baltuose nebuvo. Ir kitų sunkių ligų čia nežinota. Dabar jos nepaprastai išplito.
Tiesa, vokiečiai ėmėsi šių nelaimingųjų krikščioniškos globos. Tačiau tai, kad jų prisirado, kad ši nelaimė tapo į Prūsiją atnešta, rodo, kokios būta vokiečių kultūros. Mūsų tėvynėje tokios bėdos nebuvo. Tai reikėtų paaiškinti. Juk užkrato plitimas tėra padarinys. Matyt, prūsų gyvenimo būdas buvo išmintingas. Atitinkama turėjo būti ir visuomeninė santvarka.

Pagalvokime jau vien apie tai, kad smuklės, karčemos, taigi nuolatinės gėrimo vietos, mūsų tėvynėj atsirado kartu su vokiečių riterių Ordinu. Aišku, tolimoms kelionėms reikėjo nakvynės namų. Bet nebūtinai vien smuklių. Baltai, be abejo, irgi keldavo puotas. Tačiau tik kokiomis nors progomis. O smuklės buvo tiktai svaiginimosi vietos, be to, įsteigtos pasipelnyti.

Vakarų Europos ir aisčių kultūrų skirtingumas aiškiausiai pasirodė per 200 metų žiaurios kovos, kada aisčių tautos šerdis, lietuviai, turėjo atsilaikyti prieš vokiečius, besiveržiančius iš šiaurės ir iš vakarų.
Ir čia keisčiausia, kad net šiuolaikiniuose rašiniuose apie tas kovas minimi lietuvių žiaurumai – Vokiečių ordino riterių žiaurumai atsiradę neva dėl jų.

Pabandykime visai išsiaiškinti. Kalavijuočiai, vėliau Livonijos magistras ir Vokiečių ordinas, vienas iš šiaurės, kitas iš vakarų, veržėsi į baltų žemes. Šie, ypač lietuviai, gynėsi. Puldinėjimai truko beveik 200 metų. Kaip tai turėjo veikti puolamuosius?

Juk ne lietuviai traukė į tolimą vokiečių kraštą plėšti ir grobti. Anaiptol – tai jie buvo puldinėjami. Tai aiškiausias faktas, kurio niekas negali užginčyti. Čia yra šio klausimo pagrindinė ašis, nuo kurios nereikėtų nukrypti ir pabrėžti žiaurumus kaip nekultūringumo įrodymą.
Skaudu, kai tie Ordino įsibrovimai vertinami kaip d i d vyri š k i žygiai, o lietuvių gynyba – beveik kaip n e ž m o n i š k a s nusikaltimas. Ir tai būdinga ne tik anuometiniam, bet ir šiandieniniam nusiteikimui, nes čia pateikiamas naujųjų laikų vokiečių atsiliepimas.

Bet visada reikia atsiminti, kad baltai vien tiktai gynėsi. Jų nepaprastai taikingas būdas, apie kurį nuo senovės rašyta, nuolatos buvo matomas, tiesą mylintys tebemato jį ir šiandien.

Tačiau vokiečių kronikininkų ir mokslininkų raštuose viskas atrodo kitaip. Netgi sakoma, kad Ordinas, užkariavęs kraštą tarp Vyslos ir Alnos, rytuose „įsteigė“ dykrą. Jos tikslas esąs užkariautąjį kraštą ginti nuo stabmeldžių, todėl, matyt, žiaurių ir baisių, lietuvių puolimų. Ordinas čia tik pakartojo seną dalyką. Cezaris savo „Galų karo“ VI knygoje rašė apie germanus: „Didžiausia atskiroms tautoms garbė buvo turėti aplink savo teritoriją plačias dykumas ir tyrlaukius“.

Verta dar pacituoti, ką dr. G. Bujackas savo veikale „Vokiečių ordino karo žygiai prieš lietuvius XIV amžiuje“ (Die litauischen Kriegsreisen des Deutschen Ordenim 14. Jahrhundert) p. 2 sako: „Palei visą rytinę Ordino žemių sieną tęsėsi vienos dienos kelionės pločio miškai su raistais ir upokšniais... Prūsų&nbsp;&nbsp; p u s ė j e buvo tik žvejų kaimeliai ir bartininkai, o 1 i e t u v i ų pusėje buvo daug g y v e n a m ų j ų vietų ir dvarų“. Taigi anksčiau gana tirštai gyvenamas, dvarais nusėtas kraštas Ordino buvo nuniokotas. Tai kas kėsinosi brautis į kaimyninį kraštą, lietuviai ar Ordinas? P. 13 sakoma: „Su dėkingumu Prūsijoje buvo pripažinta, kad riterių antpuoliais į lietuvių kraštą tebuvo (!) siekiama žiauriesiems kaimynams užbėgti už akių, kad jie nenusiaubtų tėvynės (kieno?), nes, nežiūrint visų apsaugos priemonių, lietuviai Prūsijos nepagailėjo“.

Tuo tarpu p. 8 sakoma: „Dar prieš Winricho laikus Ragainės komtūras įvykdė dvi keliones per žiemą (t.y. žygius į rytinius kraštus) su tokia kariuomene (būtent su keliais šimtais vyrų be Ordino apdaro). Minėtajam magistrui atėjus į valdžią, tokių žygių buvo rengiama daugiau, ne tik žiemą, bet ir v a s a r ą . Bent vieną kartą čia prie sienos pasirodydavo pats maršalas. Susirinkimo vieta buvo Ragainė. Vienos tokios kariuomenės dydis buvo nuo 10 000 iki 40 000 vyrų“.

P. 9: „Netikėtas užpuolimas turėjo būti sėkmingas, priešams (taigi lietuviams) dar nesuspėjus išsivaryti gyvulių ir patiems į miškus pabėgti... Po pirmo pavykusio žygio į priešo žemę buvo išskleistos vėliavos, įvyko karinis pasitarimas ir pasidalyta į tris ar keturias dalis pasiplėšti“.

P. 10: „Ne tiesiuose keliuose, o netikėčiausiose atšakose, kur krašto gyventojai užpuolimo visai nelaukė, nuošalumose, kur šie jautėsi tikrai saugūs, – staiga pasirodydavo šarvuotos riterių pajėgos. Į brūzgynus, į kokias priebėgas, kur lietuviai su savo gyvuliais ir kitu turtu būdavo susislėpę, jie atsekdavo paskui čiabūvį, kuris prievarta turėjo būti už vadovą. Tiktai geraisiais keliais riteriai traukdavo į susirinkimo vietas arba namo į Prūsus, nes jie bijojo netekti savo grobio. Itin didelis tų grobimų laimikis buvo arkliai, kurių kartais šimtus atsivarydavo, paimdavo ištisas kaimenes (!); taip pat ir dėl raguočių, skaičiuojamų kapomis, apsimokėdavo dažnas karo žygis“.

„Tačiau ne vien tik pasiplėšimai buvo vokiečių karo žygių tikslas, bet ir priešo tvirtovių puolimas, ir savų pilių priešo žemėje statymas sutvirtinti savo veiksmų linijai ir užimti strategiškai svarbias vietas“.
Galiausiai apsvarstykime, ką dr. G.Bujackas savo veikalo p. 18 sako: ,,Winricho von Kniprodės valdymo laikotarpiu, tai buvo 28 karo ir 3 taikos metai, lietuviai per 14 metų puolė Prūsiją 24 kartus".

Tai iš tikrųjų baisu. Bet pasiklauskime, kiek kartų per tą patį laiką buvo Ordino broliai įsiveržę į Lietuvą. Pagal paminėtąjį Winricho von Kniprodės įsakymą tai vykdavo daugiau nei triskart per metus, taigi per 28 karo metus – 84-150 ir gal dar daugiau kartų. Ką tada bereiškia tie 24 lietuvių antpuoliai, net ne kas metai po vieną?..
Gal dabar geriau suprantami būtų ir lietuvių įvykdyti žiaurumai – ne kaip požymis žemos kultūros, šiurkštumo ir barbariškumo, o kaip skaudžiausiai sužeistos tautos sielos pasireiškimas.

Tada buvo žiaurūs laikai, girdime sakant. Užtat nedera anuos įvykius vertinti pagal mūsų dorovės supratimą. Galima su tuo sutikti. Tačiau tada mūsų laikų dorovės supratimas neturi leisti, kad visa kaltė dėl ano meto baisybių būtų suverčiama baltams ir kad jie būtų vaizduojami neturį kultūros. Galbūt geriau suprasti padėtų žvilgsnis į kovojančiųjų psichiką.

psl:15 <- 16

15. KRIKŠČIONIŲ IR PAGONIŲ ŽMONIŠKUMAS ŠIAME SENOVĖS KRAŠTE

Kaip jau minėta, iš seno aisčiai buvo giriami už didelį žmoniškumą. Tačiau ryškiausiai jis pasirodo Vokiečių ordino riterių grobuoniškųjų puolimų metu. Apie aisčių pakantumą krikščionybės skelbėjams jau kalbėta. Ramus stebėjimas to, ką svetimieji atnešė, prūsams buvo natūralu. Tai ar čia kultūringumas, ar nekultūringumas? Turėtų gi būti aišku, kad kito nuomonės ir savitumo gerbimas yra tikrai kultūringo žmogaus požymis.

Tiesa, 1261m. prūsai sudegino kilmingą riterį Hirtzhalsą von Liebenzellį. Bet reikėtų atsiminti, kad Vokiečių ordinas Prūsijoj buvo siautėjęs daugiau nei 30 metų. Kaip prūsai turėjo būti ateivių įpykdyti! O vis tiek jie klauso Herkaus Montės, kuris nori išgelbėti šio riterio gyvybę. Jie vis meta ir meta burtus. Ir tris kartus jie iškrinta Hirtzhalsui. Pagaliau jis pats leidžiasi sudeginamas. Aišku, poelgis žiaurus. Bet kaip santūriai tai padaryta! Ir padaryta tikintis tokiu būdu apsiginti nuo priešų savo laisvę, savo gyvenimą, būdą ir kultūrą.
Reikia suprasti, kad čia kalbama apie žūtbūtinę kovą prieš smurtaujančius svetimšalius įsibrovėlius. O tačiau patys kariai leidžiasi įkalbami tris kartus mesti burtus! Ar gali būti aiškesnis jų kilnumo liudijimas?

Dabar paskaitykime, ką patys vokiečiai apie tolesnes kovas rašo. Pavyzdžiui, A.Thomaso knygoje „Lietuva pagal kelių aprašymus“ (Litauen nach den Wege-berichten), t.y. Ordino darytus aprašymus, sakoma: „Ordino karai su lietuviais buvo vyrų žudymas, vaikų ir moterų grobimas į nelaisvę, pasėlių naikinimas, kaimų ir vienkiemių deginimas“.

Dr. G.Bujackas savo veikalo p.6 rašo: „Užpultieji dažnai patirdavo baisių žiaurumų: pasitaikydavo, kad išžudomi visi, neatsižvelgiant nei į amžių, nei į lytį“. Panašiai teigia ir kiti vokiečių mokslininkai, kaip Voigtas, Toeppenas. Tai atviri vokiečių žodžiai. Jie rodo drąsą pasakyti tiesą, net ir nemaloniausią. Todėl jie labai gerbtini.

O dabar apie lietuvių laikyseną, kovoms ir žiaurumams tęsiantis daugiau nei šimtą metų. Dr. G.Bujackas savo knygos p.17 papasakoja tokį dalyką: „Kai Kynstutis (Lietuvos valdovas Kęstutis) užėmė ir sudegino Ekertsbergę, o įgulą paėmė į nelaisvę, Lietuvos kariai reikalavo viršininką (vokiečių pilies komendantą) gyvą sudeginti, nes jis jiems tiek skriaudų buvo pridaręs. Bet Kęstutis neleido jiems patenkinti keršto troškimo“.
Tai įvertindamas dr. G.Bujackas sako, kad „lietuviai pasielgė kilniai". Bet šis poelgis nusipelno daug aukštesnio įvertinimo. Lietuvos valdovo elgesys buvo neabejotinai tauraus žmoniškumo išraiška. O tai nebūna atsitiktinis dalykas, juo labiau žemos kultūros žmonėse. Jis kyla tik iš tautos visuotinės doros.

Tiesa, šis „kilnumas“ vis dėlto galėjo būti atskiras atsitikimas. Tačiau tam prieštarauja faktas, jog lietuvių kariai tikrai gerbė savo vado gerą valią. Taigi jie įstengė vado sprendimą pripažinti garbingu ir v e r t i n t i.
Anų begalinių kovų istorija dar ne kartą mini įvykius, panašius į šį, kai Kęstutis išlaikė pilies gynėjui duotąjį žodį dovanoti jam gyvybę.

Paminėsime priešingą įvykį, atsitikusį anksčiau, apie kurį pasakoja tas pats vokietis, dr. G.Bujackas, savo veikalo p.15:
Viena lietuvių sargybinių pilių prie Nemuno išsilygo (!) iš maršalo (Ordino) pilies pasidavimą atidėti kelioms dienoms, kad sutartis galėtų būti patvirtinta toli esančio didžiojo mistro. Bet terminui pasibaigus, pilies (lietuvių) įgula tamsoje iš pilies pasitraukė. Vokiečių kariuomenė savo įtūžį dėl apgaulės numalšino užimdama kitą pilį. Šios pilies vadas Gaistutis, pasiduodamas maršalui, užtikrinamas, kad jam dovanojama gyvybė. Būrys, gabendamas jį pas didįjį mistrą, užmuša (t.y., kareivių būrys užmuša belaisvį. – Vds.) Šio (didžiojo mistro), taip pat ir maršalo apmaudas didžiulis, bet jie neišdrįsta kareivių nei nubausti, net nei ištardyti“.

Tokia tai dvasia viešpatavo Ordino kariuomenėje jo aukščiausios galybės laikais, valdant garsiausiam didžiajam mistrui. Suprantama, kad dėl apgaulės kariuomenė niršta. Aukščiausio rango vado duoto žodžio visai nepaisoma. Riteriai nužudo beginklį. O šlovingasis didysis mistras nedrįsta dėl to nė piršto pakrutinti.

Dr. G.Bujackas, teisybė, sako, kad šis nepaklusnumo atvejis buvęs vienintelis. Bet kad jis galėjo įvykti, rodo tenykštę tvarką. Apie jų karių drausmę reikėtų ne kartą kalbėti.

Kokia priešybė lietuvių kariuomenė ir jos vadas! Jiems juk buvo žinomas minėtas įvykis. Betgi vadas parodo savo žmogiškąjį orumą. O lietuvių kariuomenė palaiko savo valdovą. Nejučiomis prisimeni Tacito žodžius {Germania, p.44) apie „paklusnumą karaliams“. Tačiau vokiečių mokslininkų jie taikomi gotams. O šis paklusnumas dar neseniai tebebuvo būdingas lietuvių bruožas. Tai turėjo būti suprasta ir teisingai įvertinta. Bet ar taip daroma?
Tas pats dr. G.Bujackas minėtajame veikale dar kalba apie Lietuvos valdovo Kęstučio „niekingą grobuoniškumą“.

Kęstutis nuvyko į Ragainę derybų. Jis prajojo su savo būriu pro Riterburgą ties Įsros žiotimis. Išsigandę riteriai greit pakėlė nuleidžiamuosius tiltus. Kęstutis pasiėmė iš aptvarų arklius ir „savo palydovus padarė raitus“. O nuvykęs į Ragainę, į pastabą dėl atsivarytų arklių atsakė: „Taip, laikai keičiasi“.

Tai čia tas „niekingas grobuoniškumas“. Prisiminkime, kaip Ordino riteriai „šimtus arklių iš Lietuvos išsivarydavo“, kaip „paimdavo ištisas kaimenes“, ir tada bus galima suprasti Kęstutį, susigrąžinusį savo pačių žirgus. Kad jis „savo palydovus padarė raitus“, yra tikra nesąmonė: jie visi neabejotinai ten raiti nujojo.

Pagaliau lai bus priminta tai, ką Vygandas Marburgietis gana smulkiai papasakoja. Kunigaikščiai paprastai su didelėm palydom atvykdavo į Vokiečių ordiną kovoti prieš lietuvius, tuo tarpu kunigaikštis Ysenburgas prisistatė tik su dviem samdytais kariais ir su vienu didiku bei tarnais. Iš Vokietijos jis laivu nuplaukė į Rygą, o iš čia norėjo per Lietuvą pasiekti Vokiečių ordiną. Didelėm pastangom jis nusigavo iki Vilniaus. Iš vietos, kurioje apsistojo, jis nusiuntė pasiuntinį į miestą prašyti patikimos palydos per Lietuvą. Prašymas buvo atmestas. Tada kunigaikštis Ysenburgas dar kartą siuntė pasiuntinį pas lietuvių kunigaikštį ir skurdžioj trobelėj baimingai laukė su savo bendrakeleiviais atsakymo. Sugrįžęs pasiuntinys pranešė, ką Lietuvos kunigaikštis pasakęs: mes lietuviams padarę daug blogo, tačiau šiuo kartu jis suteiksiąs patikimą palydą. Tada kunigaikštis Ysenburgas su bendrakeleiviais išvyko į Vilnių ir, vaišingai priimtas, išbuvo ten net 8 dienas. O tada jau galėjo traukti į Ordiną. Ar jis prieš lietuvius kariavo, Vygandas nutyli. Tačiau lietuvių kunigaikščio poelgio kilnumo negalėjo nepripažinti.
Toks kaip šis kunigaikščio Ysenburgo žygis į Lietuvą pasikartojo per Pasaulinį karą. Tiktai dabar jis atvyko remiamas didelės vokiečių kariuomenės. Tačiau ir jis pagaliau tylomis pranyko iš šio krašto.

psl:16 <- 16

16. AISČIŲ (BALTŲ) RELIGIJA

Stipriausia tautą vienijanti jėga, stipresnė ir už kalbą, nuo seno yra jos religija. Baltams – anų laikų aisčiams – ši tiesa ne mažiau galioja dar ir šiandien. Atsiminkime, kad senovėje aisčiai buvo artimesnių ir tolimesnių kaimynų laikomi tiesiog religijos skleidėjais. Tačiau į religiją nedera žiūrėti kaip į kokį mokslą, kurį galima perteikti ir kitiems.

Pirmas dalykas – aisčių religija buvo prosenovinė. Tai reiškia, kad religija čia buvo „tautos visuminės dvasios objektyvus atvaizdas“ (dr. R. Eisleris, Filosofijos sąvokų žodynas). Taip suprasta religija irgi turi didelę reikšmę visam žmonių gyvenimui. Pagal religiją jie formuoja savo gyvenseną. Todėl visoms aisčių giminėms aukščiausias autoritetas buvo išmintingasis religijos skelbėjas. Tai buvo kunigaikštis tikrąja šio žodžio prasme. Tik vėliau dėl laiko reikalavimų atsirado ir pasaulietinės valdžios kunigaikščiai.

Vadinamosios krikščioniškos tautos, kurios iš visų pusių stojo nukariauti baltų, religiją buvo priėmusios. Tokia religija negalėjo turėti jų gyvenimui tiek pat reikšmės kaip prosenovinė. Tuo galima paaiškinti žiojėjančią prarają tarp krikščionybės dvasios ir karo tariamai jos labui, tarp visuotinio užpuolikų žiaurumo ir daug tyresnio baltų žmoniškumo.

Tiesa, mažai ką tikra galima apie baltų religiją pasakyti, matyt, todėl, kad jos nesuprasta. Neabejotina tik tai, kad visose jų religinėse šventėse svarbiausias dalykas buvo amžinoji ugnis, kaip ir vedų ugnies kulte. Vokiečių mokslininkas J.Lippertas savo veikale „Europos kultūringųjų tautų religija“ (Die Religion der europaischen Kulturvolker) teigia, kad lietuvių religija buvusi „sielos kultas, paprasčiausia jo forma“. XVIa. kronikininkas Simonas Grunau jiems priskiria aibę dievų. Tačiau joks istorinis šaltinis nuo IX iki XII amžiaus to visai nemini (K. Lohmeyer, p. 31).

Lenkų mokslininkai Mierzyriskis „Romovėje“ ir „Lietuvos mitologijos paminkluose“ (Mithologiae lithuanicae monumentą) ir Alexanderis Brūckneris „Senovės Lietuvoje“ (Starožytna Litwa) teigia, kad lietuviai dievų visai neturėję, nes jie neturėję jokios dvasinės kultūros. Greičiausiai šitiems mokslininkams akyse stovėjo tie prasimanyti laiptai, kurių žemiausioje pakopoje yra fetišizmas ir kurie per totemizmą, animizmą, gamtos garbinimą, tikėjimą dievais nuvedantys Dievo garbinimą.

Tačiau žiūrėdami, kaip šiandien kinta įvairių religijos formų vertinimai, pastebėsime, kad ir mūsų minimoje srityje bent kiek prabrėškę. Fetišai, dievų atvaizdai ir panašūs dalykai netgi tariamai visai nekultūringose tautose laikytini neabejotinai religiniais simboliais. (Prisimintina kad ir Colino Rosso pažiūra.)

Religija būtų geriau suprasta jos ieškant aukštesnėje dvasinėje plotmėje. R e 1 i g i j a , matyt, yra atsiradusi kartu su savimone. Jeigu atsiranda būtybė, turinti būties suvokimą ir iš jos kylančią savimonę, savo „aš“ suvokimą, tokia būtybė turi ir religiją. Suvokdama pati save, ji pajunta priklausanti didžiajam Visetui. Tačiau kaip slėpiningas jai jos pačios buvimas, toks pat didis slėpinys jai yra tai, kam ji jaučiasi priklausanti.
Didysis Slėpinys jos nesuvokiamas, tačiau jis joje glūdi, yra čia pat aplinkui, viršum jos, bet vis dėlto ne proto plotmėje. Tačiau ji pati yra iš to Slėpinio atėjusi į suprantamą pasaulį.

Kartu su savimone gimsta ir religija. Kitaip negali būti. Todėl kiekvienas žmogus iš esmės religingas, nors jis ją ir neigtų. Neigimas yra tik didžiausio religijos nesupratimo padarinys.
Savimonės stiprumas taip pat nevienodas. Kai kurių žmonių ji vos prabrėškus, lygintina su būsimo padaro gemalu. Kitų ji kaip rytmečio aušra, dar kitų – kaip šviesi diena, o nedaugelio – kaip skaisti saulė.

Priklausomai nuo asmens savimonės skirtingumo žmogus nevienodai jaučia savo priklausomumą Didžiajam Slėpiniui, savo ryšį su juo, tai yra – su religija. Žmogus su vos brėkštančia savimone Didįjį Slėpinį jaučia kaip kažką slogu, grėsminga. Kiekviename neįprastame dalyke jis mato jo pasireiškimą ir bando per jį užmegzti ryšį su Slėpiniu. (Plg. Zscharnak, Religion in Geschichte und Gegenwart, Band I, Erscheinungswelt – „Religija istorijoj ir dabartyje“, t. I, sk. „Reiškinių pasaulis“.) Kiti remiasi gamtos reiškiniais arba ta gyvenimo puse, kuri kyla iš jų. Veiklesni žmonės susikuria sau atvaizdus, kad patvirtintų savo priklausomumą Didžiajam Slėpiniui. Dar kiti, kurie išsiugdę gilesnį mąstymą, stengiasi Didįjį Slėpinį išreikšti teiginiais ir sąvokomis.
Su šia raida nuo brėkštančios į šviesesnę savimonę būties slėpinys tolydžio atsitraukia. Daugeliui vadinamųjų kultūringų žmonių atrodo būtyje išvis nesant jokio slėpinio. Tokie žmonės dažniausiai sakosi esą nereligingi arba net ateistai.

Tartum tai būtų įmanoma! Juk niekas pats savaime nepasidarė. Kiekvienas kilęs iš Didžiojo Slėpinio. Ir niekieno egzistencijos galios nėra tame, ką jis pats apie save žino.

Pakopoje, kurioje savimonė kildinasi iš mąstymo, išsivysto dievotyros mokslas su teizmo, deizmo, panteizmo, monoteizmo, henoteizmo ir kt. sąvokomis.

Išoriškosios krikščionybės šioje pakopoje triumfuoja dualizmas – Dievo ir velnio, kuriančiosios ir griaunančiosios jėgos. Ir keistas dalykas – daugelis giriasi išpažįsta tikrąjį tikėjimą, nors jie, būdami griovėjai, visai yra susivieniję su velniu. Ir tai dažnai pasitaiko. Geriausias to įrodymas yra čia nagrinėjama mūsų istorija.
Šitoje gilesnio mąstymo pakopoje ims painiotis religija su religijos mokymu, o šis – su pasaulėžiūros ir moralės mokslais, net ir praktinio elgesio taisyklėmis.

Tiesa, visados būna žmonių, turinčių aiškų būties suvokimą, kuris padeda gyvai patirti Didįjį Slėpinį. Šie žmonės mato ir žmogaus būties kelią. Iš individualios sąmonės jis veda per didesnį sąmoningumą į kosminę ir visa apimančią sąmonę.

Didysis Slėpinys yra tai, ko niekas negali išvengti. Bet kiekvienas gali jį pasiekti savo būdu.

Tautą, suprantama, sudaro žmonės su nevienoda būties samprata. Užtat, sakykim, net ir kiekvienoje save krikščioniška vadinančioje tautoje būna visokiausių žmonių: fetišų garbintojų, totemistų, animistų, dievų garbintojų ir t.t. Tačiau pastebėtina, kad vadinamųjų nekultūringų tautų fetišistai Didįjį Slėpinį jaučia kur kas labiau. (Paskaitykime Coliną Rossą.)

Daugelis Europos kultūringojo pasaulio žmonių garbina savo susikurtą įvaizdį, įsigalėjusį jų kasdieninėje sąmonėje. Todėl teisūs tie, kurie teigia, kad tai Dievas. Goethe išmintį pasakė tardamas: „Koks žmogus, toks ir jo Dievas. Dėl to Dievas taip dažnai išjuokiamas...

Tarp senovės baltų, aišku, irgi buvo įvairiausios savimonės žmonių. Tačiau religinį bendrumą sudarė visų vienoda vidinė nuostata. Priklausymas Didžiajam Slėpiniui buvo visos tautos suprantamas kaip priklausymas dvasiniam pradui. Kaip teigia H. von Glasenapp, atvykėliai arijai į Indiją nunešė abstraktų monoteizmą. Toks turėtų būti priskiriamas ir aisčiams. Tačiau kad baltai nesipriešindami klausėsi krikščionybės skelbimo, ką liudija daugelis kronikininkų, rodo jų tam tikrą dvasinę nuostatą religijos atžvilgiu.

Prūsų priešiškumas sukilo tik tada, kai jau buvo akivaizdu, jog norima juos pavergti. Čeko Vaitiekaus, tai yra vyskupo Adalberto, nužudymas istorijos aiškinamas kaip asmeniškas vieno prūso kerštas. Taigi apie jo kankinystę nereikėtų šnekėti.
Baltai vėl pasirodo pasirengę krikščionių mokymą nuoširdžiai priimti. Jie krikštijasi, stato vienuolynus ir bažnyčias, bet pamatę, kad krikščionių elgesys priešingas jų mokymui, nuo visko atsimeta.

Aisčiai tikrai neturėjo bažnyčių. Bet ir ne jie vieni. Graikas Herodotas kalba apie Zaratustros pasekėjus, kurie paniekinę kulto reikalams žmonių rankomis statytas šventyklas. Religines šventes jie švęsdavę vietose, kurios atrodė pačios gamtos tam skirtos. Taip elgėsi ir aisčiai. Ugnis taip pat ir tiems, ir tiems buvo šventas simbolis.

Tacitas ir apie germanus rašo, kad jų įsitikinimu taip pat tik miškai ir gojeliai esą tinkama vieta dangiškų dalykų garbinimui.
Ypatingai aiškiai baltų tautos religinį sąmoningumą atskleidžia Lietuvos valdovas Gediminas (1316 – 1341), kaip išdėsto Schiemannas veikale „Rusija, Lenkija, Livonija–, I, p. 227 (Russland, Polen un Livland).

Popiežiaus pasiuntiniai Gedimino dvare ėmė ruoštis jį krikštyti, nes matė, su kokiu dėmesiu jis sutiko krikščioniškąjį mokymą. Tai išvydęs, Gediminas tarė:
Jei kada nors ketinau tapti krikščionimi, tepakrikštija mane velnias. Krikščionys lai garbina Dievą savo papročiu, rusai – pagal savo apeigas, lenkai – irgi pagal savo, o mes Dievą garbiname savo papročiu. Ir visi turime vieną Dievą. Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip kryžiuočiai?*“( * Lietuviškai interpretuojant Gedimino žodžius naudotasi leid.: Gedimino laiškai. V., 1966, p. 127-129. (Red.)
Toks atsiliepimas apie Didįjį Slėpinį, apie Dievą, ir toks tikslus religijos nereikšmingumo daugeliui krikščionių, o ypač Ordino broliams, įvertinimas yra didžiai svarbus liudijimas. Toks jis atsirado ne atsitiktinai, o iš visos tautos kultūrinio gyvenimo visumos.

Ypač įsidėmėtinas šis atsiliepimas dėl to, kad jis ištartas tokiu laiku, kai krikščioniškuose Vakaruose vienas po kito užsiliepsnodavo laužai krikščionybės klaidatikiams.

Nors baltuose ir galėjo būti fetišistų, totemistų, animistų ir dievų garbintojų, ko dar ir šiandien pasitaiko tarp krikščionių, vis tiek j u o s e buvo galima ir ana šviesi įžvalga į religijos dalykus. Visuose krikščioniškuose Vakaruose ji kėlė didelę nuostabą. Jie dar nebuvo subrendę tokiai esmingai sampratai.

Kažką panašaus matome ir vėlesnių Lietuvos valdovų elgesy. Vytautas, taikydamasis prie sąjungininkų, pakeitė savo krikščionišką vardą, nes gerai žinojo, kaip mažai gyvenime tai turi reikšmės. Tuo tarpu religija jam tikrai buvo gyvas ryšys su Didžiuoju Slėpiniu. Kad jis religiškai būtų buvęs abejingas, psichologiniu atžvilgiu neįmanomas dalykas. Jis juk sūnus Birutės, buvusios vaidilutės, lietuviškosios vestalės, per visą amžių neatsisakiusios savo tautinės religijos.

Jeigu dar ir šiandien sakoma, kad baltams būdingas gyvas r e l i g i n g u m a s , kad jie aiškiai jaučiasi priklausą Didžiajam Slėpiniui, visa tai reikia vertinti kaip padarinį tūkstančius metų trukusios raidos, ugdžiusios aiškesnį būties suvokimą.
Tai, kad deramu religingumu vadinama, kai nustatytų ceremonijų laikomasi nesuvokiant jų prasmės, sąmonės gebėjimą tik drumsčia, o ne skaidrina. Kiekviena tauta savo sąmoningumą labiau išugdo, jei ji religiją išgyvena. Ir ta religija turi būti paveldėta, tačiau, priimant naujus mokymus ir kulto formas, ugdoma toliau.

-------------------------------

Vartotojo avataras
arvydas
...
...
Pranešimai: 147
Užsiregistravo: 10 Gru 2009, 12:23

Re: VYDŪNAS. SEPTYNI ŠIMTMEČIAI VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SANTYKIŲ

#2 Neperskaitytas pranešimas arvydas » 30 Rgs 2012, 19:35

IV. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI

psl: 1 iš 12

1. VOKIEČIŲ ŽYGIO Į AISČIŲ KRAŠTĄ REIKŠMĖ

Vokiečiams atvykus į šį kraštą, prasidėjo neapsakomų nelaimių istorija. Kyla sunkus klausimas: „Kaipgi galėjo taip pasidaryti?“ Taigi kelias į čia jau praskintas, ir juo eita toliau ištisus 700 metų... Kas įvyko, to nebeištrinsi. Vokiečių žygis prieš aisčių tautą, prieš lietuvius, yra faktas ir lieka faktas toliau.
Galbūt reikėtų kalbėti apie lemtį. Visas gyvenimas nešamas didžiulės paslaptingos galios, o visi žmonių sprendimai tik iš jos gauna stiprybės. Nieko nebūna šiaip sau. Matyt, taip turėjo įvykti, kad čia įsibrovė vokiečiai. Žmogaus gyvenimas įgyja turinį ir vertę per atskirų žmonių ir ištisų tautų gyvenimo sąveiką. Tokiu būdu tautos tampa viena kitai reikšmingos, ir atsiranda tarpusavio bendravimas.

Iš rytų, pietų ir vakarų apsupti slavų, iš šiaurės būdami suomių kaimynystėje, aisčiai gyveno suvokdami savo nepriklausomo gyvenimo vertę. Amžinai neramūs lenkai nedaug teišjudino harmoningą lietuvių santūrumą. Dar menkiau tai galėjo įstengti rusiškos giminės, kurių savitumas nuo seno reiškėsi didžiausiomis priešybėmis.
Lietuviškas būdas bendravimui akis į akį reikalauja stiprios, giliai dvasiškai grįstos raiškos. Tik jinai padėtų atsiskleisti jo galioms nenutolstant nuo jutiminio pasaulio tikrovės. Ir, matyt, iš visų tautų tam geriausiai būtų tikusi vokiečių tauta.

Ji čia ir atplūdo – iš šiaurės per jūrą, iš vakarų per svetimą žemę, per svetimą tautą. Dažnai sakoma, kad daugelis tų vokiečių čia traukė su nuostata vykdyti žmonijos misiją. Vokiečių mokslininkai, rašą apie šį žygį, aiškiai tai pabrėžia.
Tačiau sunku su tuo be išlygų sutikti. Baigiantis XII amžiui aisčių krašto šiaurėje pirmiausia pasirodė pirkliai iš šiaurės Vokietijos, daugiausia iš Liubeko. Ir tik po jų atvyko dvasininkai ir kryžiuočiai (1200m.). Dvasininkai 1204m. subūrė iš kalavijuočių ginkluotas pajėgas ir pradėjo karus, ,,kad atvestų į krikščionybę vietines tautas“.

Kiti vokiečiai atvyko iš vakarų su visai aiškiai išreikšta pretenzija aisčiams atnešti aukštesnių, dvasinių vertybių, tai yra paruošti dirvą krikščionybei. Tiktai kad apie ją neturėta aiškesnio supratimo. Tikėjimas esant dvi galybes, Dievą ir velnią, esant Dievo ir velnio karalystę sudrumstė jų sąmonę it nuodingosios dujos, ir jie čia atvyko tarytum kokio svaigulio apimti.
Užtat vokiečių veikloje nuo pat pradžių pirmavo keistos jėgos, užuot tvarkę, statę ir ugdę, jie tapo griovėjais. Ir taip klostėsi įvykiai, priskirtini prie tokių, kurie žmonijos istorijoje minimi kaip skaudžiausi.

Dar ir šiandien kartais žmonijos siela paklausia, kada gi vokiečių tautos sąmonėje prabrėkš nuovoka, kokia yra esmingoji jos paskirtis, kada ji taps palaima ir toms tautoms, kurių materialinė galia pasaulyje nieko nereiškia.
Jokia tauta nepašaukta būti griovėja ir naikintoja. Žadinti, skatinti, globoti yra daug kilnesnis ir garbingesnis uždavinys. Ir juo tauta galingesnė, tuo daugiau iš jos laukiama. Galia įpareigoja. Jos paskirtis – teikti, padėti, tvarkyti. Tik išskirtiniu atveju galingasis gali būti įpareigotas sunaikinti.

psl: 2 iš 12

2. ŠAUKIMAS Į ŽYGĮ PRŪSŲ ŽEMĖN

Šiandien gali atrodyti ypatingai keista, jog kaip tik lenkai atkakliai prašė vokiečių, kad tie atvyktų į aisčių kraštą, tiksliau – į mūsų tėvynę. Paprastai Vokiečių riterių ordino žygis į Prūsiją siejamas su įvairių ,,stabmeldžių krikštytojų“ iš Vokietijos, Bohemijos ar Pomeranijos nesėkmėmis. Taip neturėtų būti.
Slavų (lenkų, mozūrų) valdovai norėjo praturtėti baltų krašto pietvakarinėmis sritimis, prūsiškųjų atšakų tėvyne. Bet šių sričių žmonių asmeninė savigarba ir laisvės meilė buvo tokia stipri, kad jie apsigynė. Ir taip sėkmingai, kad ėmė kelti pavojų patiems užpuolikams.

Tada šie kreipėsi į Vokiečių ordiną. Slavų vargai rado atgarsį vokiečių širdyse. Ordinas atvyko. Tai buvo taiki brolija, susikūrusi krikščionybės lopšyje saugoti ir globoti žmonėms, iš naivaus pamaldumo keliaujantiems į Šventąją žemę. Tenai Vokiečių ordinas netrukus įsigijo ir dvarų. Daugiau dvarų jis įsisteigė Europos šalyse. Venecijoje buvo Ordino vyriausiojo, didžiojo magistro, būstinė.
Ordino brolių tikslas buvo siekti aukščiausių dorybių. Jų tarnyba turėjo būti atliekama su nepaprastu pasišventimu. Kas yra šviesiausia vokiečių tautoje, visa tai šie vyrai norėjo savo gyvenimu įtvirtinti.

Bet labai greit jie ėmėsi priespaudos, tai irgi yra vokiečių ypatumas. Į kvietimą traukti prieš prūsus didysis magistras atsiliepė ilgomis derybomis, kuriose dalyvavo ir popiežius bei imperatorius. Didysis magistras norėjo tapti prūsų ir to krašto valdovu. Prūsais tada vadintos visos baltų sritys. Popiežius ir imperatorius tai jam pažadėjo. Jie save laikė pasaulio viešpačiais, galinčiais kam nori dovanoti ištisus kraštus ir tautas kaip kokius daiktus. Amžina garbė aisčiams (prūsams, lietuviams), kad jie, turėdami žmogiškos savigarbos, klusniai nepasidavė. Tikriausiai jie nieko apie aną sandėrį nežinojo. Bet greit jį pajuto. Nebeliko jokios abejonės, kad atvykėliai pasiryžę valdyti, netgi ir naudodami prievartą.

psl:3 iš 12

3. KALAVIJAS PAKELTAS

Pirmiausia šį kalaviją, kaip jau sakyta, išvydo aisčiai apie 1200 metus šiaurėje, prie Rygos įlankos. Į kraštą jį atnešė kalavijuočiai. Neilgai trukus jis pasirodė ir prie Vyslos. Ir tapo tokiu simboliu, kokio nesitikėta.
Tai buvo 1228 metai, kai Vyslos kairiajame krante, prie šiandieninės Torunės, ėmė kartkartėmis rodytis vyrai, užsėdę ant žirgų ir žvilgčioja per upę į rytus. Baltas apsiaustas, ant kurio išsiuvinėtas juodas kryžius, gobė stotingas jų figūras. Tai turėjo būti aukštesnės valdžios pasiuntiniai.

Taip jie jodinėjo palei upę. Apsiaustui prasiskleidus, pasirodydavo šaltas plienas, kuriuo raitelis buvo šarvuotas. Retkarčiais kuris riterių stabtelėdavo, nukreipęs žvilgsnį į kraštą rytuose, ir stverdavosi už kairio šono. Ten buvo prisegtas kalavijas. Jis buvo skirtas kovoti, užkariauti.
Ir blykstelėjo tada, 1230 metais, iš po baltojo apsiausto su juodu kryžiumi aštraus kalavijo žaibas. Ir kirto tas žaibas į lankas, į miškus, į namus ir pilis, į Baltų krašto žmonių gyvenvietes. Ir degino, žudė, naikino.

Greitai nukrito nuo šių žmonių pečių ir baltasis apsiaustas su juodu kryžiumi. Nebepridengti pasirodė šalti šarvai ir nuogas kalavijas. Kita ranka svaidė padegamuosius fakelus. Ir palengva didžioji krašto dalis virto vienos tautos kapu. O šį kapą užgulė didelis tamsus juodo kryžiaus šešėlis.
Vokiečių ordinas užkariavo kraštą. Dažnai taip pasakoma, trumpai ir paprastai. Ir tai skamba beveik nekaltai. Bet kai pagalvoji, kad su riterių atvykimu prie Vyslos baltams prasidėjo beveik 200 metų nepertraukiamas karas, supranti, kad šis užkariavimas visai kitaip vertintinas.

Apie pirmuosius 50 šio karo metų vokiečių mokslininkas dr. W.Piersonas „Prūsijos istorijos“ (Preussische Geschichte) p.90 rašė: „Pusės šimtmečio kruvinas darbas buvo užbaigtas, virš pagonybės griuvėsių pergalingai visiems laikams iškilo kryžius“. Reikia įsigilinti į šių žodžių turinį. Jie parašyti mūsų laikų žmogaus. Gerai pagalvokime! Tik tada aiškiai pamatysime tiek anų laikų gūdumą, tiek nenuovokumą to, kuris galėjo šitaip pasakyti. Šiais žodžiais susiejama krikščionybė, „meilės religija“, su „pusės šimtmečio kruvinu darbu“. Taigi kaip seniau nepajėgta, taip ir dabar nepajėgiama suprasti, ką gi iš tikrųjų krikščionybė reiškia. Ir taip buvo padarytas „kruvinas darbas“.

psl: 4 iš 12

4. KOVŲ VERPETAI

Pradžia. Pietvakariuose buvo trys vietos, iš kurių Ordinas pradėjo užkariavimus. Pirmoji vieta – būsimosios Torunės apylinkės prie Vyslos, Kulmo žemė – tai pirmasis mūšio laukas, ir čia Ordinas laimėjo. Kitą mūšį Ordinas parinko ten, kur Vysla skyla į atšakas. Ir galiausiai pabandė iš Aistmarių įlankos įsitvirtinti rytinėje pakrantėje. Ordinas žengė į žemyną iš vandenų. Labai apgalvotai.
Ginti savo tėviškės pakilo tik tų vietų gyventojai. Pavojaus didumo visa tauta dar nepajuto. Tartum užsisapnavę aisčiai nepamatė, kokia ateina neganda, nuo kurios gintis reikės šimtmečius.
Šiaurėje klostėsi kiek kitaip. Iš pradžių ten irgi gynėsi tik užpultieji. Bet netrukus čia atskubėjo aisčių tautų šerdies, lietuvių, karinės pajėgos. Ir 1235 metų rugsėjo 22 prie Bauskės puolančiam Kalavijuočių ordinui buvo suduotas lemtingas smūgis. Dėl to 1237m. kalavijuočiai prisijungė prie Vokiečių ordino, kuris šiaurėje, Livonijoje, paskyrė krašto magistrą, ir tokiu būdu aisčiai dabar galėjo būti puolami jungtinių pajėgų iš šiaurės ir vakarų.
Tuo tarpu ir vakaruose atskirų sričių gyventojai vienijosi gynybai ir sėkmingai gynėsi. Tada 1236m. Ordinui į pagalbą atvyko markgrafas Heinrichas von Meissenas, pirmas iš vokiečių kunigaikščių. Tačiau prūsai kovėsi toliau. Prie Aistmarių įlankos jie apsupo vokiečių užimtą Baigą. Naują pagalbą pasiuntė Braunšveigo hercogas Otonas Vaikelis (Otto das Kind), Henriko Liūto (Heinrich der Löwe) vaikaitis. Per išdavystę apsupėjai buvo apgauti ir visi išžudyti.

Pagaliau Ordinui pavyko į savo valdžią paimti visas sritis palei Vyslą į šiaurę nuo Dravantos žiočių iki Aistmarių, o į rytus iki Alnos. Šias sritis imta vadinti bendru Prūsijos vardu. Bet reikia atkreipti dėmesį, kad tas pavadinimas apėmė sritis tik į vakarus nuo Alnos iki Vyslos ir Aistmarių.
Iš čia Ordinas bandė užkariauti sritis į šiaurę nuo Priegliaus žiočių. Bet sembai narsiai gynėsi. Jiems į pagalbą atskubėjo taip pat lietuviai – iš Žemaitijos (žemaičiai, kuršiai) ir iš Aukštaitijos (Lohmeyer, Rytų ir Vakarų Prūsijos istorija, p. 114).
Tada vėl sukilo pietinių sričių gyventojai. Netrukus (1242m.) jie pasiekė lemtingą pergalę prieš Ordiną. Jo valdžia krašte sunyko ir išsilaikė tik vakarinėje pakrantėje – Baigoje, Elbinge, Torunėje, Kulme ir Redene.

Dar kartą Ordinui atvyko pagalba iš „krikščioniškųjų“ Vakarų. Ir vėl palūžo prūsų karinė galia. 1249 metų vasario 7d. Christburge jiems padiktuotos pasidavimo sąlygos. O prūsai buvo priversti jas priimti.
Tolesnis puolimas. 1249 metų rudenį Ordinas jau drįso traukti toliau į rytus, į Varmę ir Notangą. Lohmeyeris savo Istorijos p 106 sako: „Po gausių deginimų, niokojimų, plėšimų jau norėta grįžti. Tačiau Ordino kariuomenė 1249 metų lapkričio 29 buvo užpulta ir beveik visai sunaikinta“.
Vėl atėjo krikščioniškų Vakarų pagalba. Bandyta iš šiaurės, nuo Kuršo, užimti visą Baltijos pakrantę ir įsitvirtinti ties Kuršmarių sąsiauriu, bet įtvirtinimai 1251m. sembų ir lietuvių buvo puolami (Lohmeyer, p.114). Tačiau Ordinui atvyko tiek daug paspirties, kad 1253m. jis vėl tapo Prūsijos valdovu.
Po ilgų kruvinų grumtynių, tačiau „be ryškesnių karo žygdarbių“, Semba vis dėlto buvo užkariauta. Beveik be kovos pasidavė menkai gyvenama Galindos sritis pietuose.

Visos aisčių gentys pajuto didėjantį pavojų. Lietuviai prie Priegliaus, ties Alnos žiotimis, pastatė Vėluvos pilį (Lohmeyer, p.118). Tačiau ten paskirtasis vadas Tirska greit ją atidavė Ordinui.
Tuo tarpu Lietuvos kunigaikštis Mindaugas (slavų vadinamas Mindog arba Mindove) bandė sujungti gynybai visų aisčių jėgas. Juk anuo laiku, be Vokiečių ordino ir Livonijos riterių, baltams iš pietų dar grėsė ir Haličo kunigaikštis Danielius.
Mindaugas bandė tų pavojų išvengti, pasiskelbdamas norįs su visom aisčių gentimis priimti krikščionybę, iš tikrųjų – tik krikščionių vardą. Livonijos krašto magistras tarpininkavo derybose. Taigi 1253 metais Mindaugas su žmona Morta ir daugybe lietuvių didikų buvo pakrikštyti. Popiežius Inocentas IV įsakė Kulmo vyskupui Mindaugą karūnuoti ir paėmė Lietuvos karalystę į savo globą. Buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija.

Vokiečių ordinas prašė karalių padovanoti į rytus nuo užgrobtųjų sričių esančias Skalvos ir Nadruvos sritis. Ir Mindaugas sutiko. (Toeppen, Istorinė lyginamoji Prūsijos geografija, p. 35.) Tačiau Livonijos magistras norėjo turėti visą pajūrį iki pat Kuršių marių. Mindaugas ir jį perleisti sutiko. Bet žemaičiai pasipriešino. Livonijos riteriai statėsi tvirtoves. Žemaičiai jas užpuolė. Iš Livonijos atžygiavo didelė kariuomenė jų vaduoti. Tačiau 1260 metų liepos 13 d. prie Durbės ji buvo žemaičių visai sumušta.
Šioje kovoje kuršių sritis turėjo Ordinui pristatyti karių ir, kaip ištikimybės garantą, duoti moterų ir vaikų. Kuršiai pareikalavo, kad Ordinas, jei laimėtų, vaikus ir moteris jiems grąžintų. Tačiau šis reikalavimas buvo atmestas. Tada kuršiai pasitraukė iš mūšio lauko. Lohmeyeris tai vadina „neapkenčiamų valdovų išdavimu“ (p. 126.).
Kovų sunuožmėjimas vakaruose. Ordino pralaimėjimas prie Durbės padrąsino nugalėtuosius prūsus iš naujo kilti į kovą prieš vokiečių riterius. Sembų vadu stojo Glandas, notangų – Herkus Mantas, varmių – Glapas, pagudėnų – Auktuma, vėliau Linkas, bartų – Divonė. Tai buvo 1260 metų vasarą.
Tų pačių metų rudenį prasidėjo karo veiksmai. 1261m. sausio 22 d. prūsai nugalėjo riterių kariuomenę prie Pakarvių Notangoje. Po šio mūšio buvo sudegintas į nelaisvę paimtas riteris Hirtzhalsas von Liebenzellis, keliskart iš eilės kritus burtams jo nenaudai.

Nors pasisekdavo ir riteriams kartais laimėti, kaip, pvz., 1262 metų sausio 22 prie Kalijų netoli Karaliaučiaus, tačiau 1263m. birželio 13 d. prūsai vėl iškovojo visišką pergalę prie Lobau, į pietus nuo Dravantos ežero. Lietuviai suteikė pagalbą puldami Vėluvos pilį. Ir vėl Ordino pajėgos buvo atblokštos atgal į vakarines pilis – Karaliaučių, Baigą, Elbingą ir kt.
Tačiau pačiu sunkiausiu Vokiečių ordinui laiku buvo klastingai nužudytas karalius Mindaugas. Sakoma, kad vienas giminaitis iš pavydo pakėlė prieš jį durklą. Nors skubėjo naujasis valdovas Trainutis su kariuomene prūsams padėti, bet Lietuvoje kilęs pilietinis karas jį privertė grįžti. Ir taip vakarinės sritys buvo paliktos pačios vienos prieš Vokiečių ordiną.

Atsiliepdami į popiežiaus bules, kuriomis visas pasaulis buvo raginamas į kovą prieš pagonis, traukė kunigaikščiai iš Vokietijos ir Bohemijos su ištisomis kariuomenėmis. Bohemijos karaliui Otokarui popiežius leido užsikariauti lietuvių žemes. Bet iš to nieko neišėjo. Vis dėlto sunku apie tų laikų įvykius ką nors smulkiau sužinoti, kaip Lohmeyeris p.137 sako.
Vokiečių ordinas stengėsi apsisaugoti nuo paramos, ateinančios prūsams iš rytinių sričių ligi pat Lietuvos, pirmiausia statydamas sustiprinimus. Bet jau ir prūsai (lietuviai), lygiai kaip ir Ordinas, vartojo svaidomąsias mašinas priešų tvirtovėms griauti. Karyba dabar jau buvo kitokia.

Grumtynės truko 10 metų, nors Ordinui ir buvo teikiama didelė pagalba. Ir vis tiek, kad nugalėtų, Ordinas turėjo griebtis ypatingų priemonių. Jis suprato, jog nugalėti pavyktų tik išžudžius priešininko vadus. Dabar kiekviename mūšyje buvo taikomasi į juos. Ir taip jie visi žuvo. Per „gudrybę“ į riterių rankas pateko Herkus Mantas ir Glapas. Riteriai nepasigėdijo jų nužudyti kuo neriteriškiausiu būdu.
Tuo tarpu Konradas von Tierbergas parklupdė Pagudę, „nuo vieno krašto ligi kito nusiaubdamas plėšimu ir gaisrais, vyrus žudydamas, moteris ir vaikus išsivarydamas“&nbsp; (Lohmeyer, p.&nbsp;&nbsp; 140). Tuo pat laiku ir brolis (!) Volradas Wunderlichas-Mirabilis įvykdo savo šiurpųjį darbą.

Kadangi jau ir šiaurinių sričių gyventojai, žiemgaliai ir kuršiai, buvo riteriams pasidavę, tai ir dabartinės Prūsijos gynėjai liko visiškoje Ordino valdžioje. Bet jie taip narsiai buvo kovęsi, kad vos keletas vyrų teliko. „Tuo būdu senieji gyventojai vietomis buvo visai išnaikinti“ (Lohmeyer, p.141).
Kova dėl mūsų tėviškės. Vokiečių ordinas nepaliaujamai veržėsi į rytus užkariauti daugiau žemių. Pirmiausia, ką jis puolė, buvo Skalvos sritis abiejose Nemuno žemupio pusėse ir Nadruva, esanti Priegliaus ištakose, taigi mūsų tėvynė, o į pietryčius – Sūduva.
1274 m. jis patraukė palei Prieglių aukštyn. Dabar Ordinas stengėsi taip tvarkytis, kad išvengtų ateityje kovų. Pirmiausia reikėjo sugriauti kilmingųjų pilis ir juos pačius išnaikinti. Ir iš apgyventų vietų liko vien griuvėsiai Relovė, Katovė, Otolikai (Otolichien), Kamenisvikė ir kt. It didžiuliai kapų kauburiai iki pat mūsų laikų dunkso prie Ungurupės, Romintos, Pisos ir Įsros seni piliakalniai. Pirmiausia buvo sudegintos didesnės gyvenvietės, o paskui ir vienkiemiai. Gyventojai traukėsi į rytus, kiek dar jų buvo nežuvusių nuo riterių kardo ginant savo tėviškę ar nepasislėpusių sunkiai prieinamose vietose. Kiti tuo tarpu atsidūrė toliau vakaruose ir ėmė kurtis jau Ordino valdomam krašte.
Apie tas kovas Ordino kronikininkas sako, kad „būtų pernelyg šlykštu ir sunku visas smulkmenas išpasakoti“. Atrodo, kad užkariauti sričių, esančių atokiau nuo upių, neketinta (Lohmeyer, p. 143). Ši pastaba svarbi. Išvarius gyventojus, tos vietos vėliau vadintos dykra (von Baren, Das Schloss Insterburg – „Įsruties pilis“, p. 4).

Prie Nemuno Ordinas atvyko užkariauti S k a 1 v o s . Ragainės pilis pietiniame Nemuno krante ir Ramigės šiauriniame buvo užimtos ir sugriautos.
Skalviai gynėsi kiek galėdami. Jie buvo užpuolę Ordiną net prie Labguvos. Skalvių kunigaikštis Sareika, kurio pilis buvo prie Jūros upės, netoli Lauksargių, o gal dabartinių Šreitlaukių (lietuviai dar ir šiandien sako „Šareiklaukai"), puolė netgi Klaipėdos pilį. Bet jis pateko į nelaisvę, ir jo laukė, kaip nesunku suprasti, mirtis. Tada krito kitos skalvių pilys: prie Šešupės (greičiausiai Sasovė, Sasava ar Sasrava) ir Tilželės, toliau prie Jūros, Šyšos ir prie Atmatos žiočių. Dabar jau skalviai pasidavė ir priėmė krikščioniškus vardus.
Net a u k š t a i č i ų ir sūduvių, vadovaujamų Skomanto (Skomand), pagalba – jie puolė pietines Ordino žemes – nebepakeitė mūsų tėvynės likimo. Ji pateko į Ordino valdžią. Tačiau dar ilgai jis čia ne per tvirčiausiai laikėsi.
Ordinui ir toliau nebuvo ramybės. Pagudėnai ir bartai 1277 metais dar kartą pasiryžo ir atnaujino kovas. Pradžioje jiems dar ir sekėsi. Tačiau vėliau jie buvo Konrado von Tierbergo nugalėti ir „turėjo iškęsti žiaurų kerštą“.
Ordinas prasibrauna iki Nemuno vidurupio. Greit Ordinas atsigręžė į pietryčius, į Sūduvos sritį. Čia jis kovojo 5 metus. „Kariaujama buvo itin nuožmiai“. Nuolatos gindamiesi nuo puldinėjančių slavų, sūduviai įgijo karinio patyrimo. Kad sėkmingiau galėtų atsilaikyti prieš Ordiną, jie patys prasiskverbė net į Sembą. Jiems padėti atskubėjo ir lietuviai. Dar 1283 metais Sembą jie buvo pasiekę per Kuršių neriją (Lohmeyer, p. 150).
Galiausiai sūduvių jėgos išseko. Didysis jų karžygys Skomantas pasitraukė atgal į rytus. Kitas kunigaikštis, Kantgirdis, su daugeliu tėvynainių pasidavė Ordinui. Tas juos nuvedė į Sembą ir apgyvendino. „Taip šis kraštas iki šių dienų liko tuščias ir negyvenamas“, 1326 metais rašė apie Sūduvą vienas Ordino kronikininkų. Tačiau tikrai žmonių ten dar gyventa.
Tokiu būdu Ordinas atsidūrė jau prie Nemuno vidurupio. Tačiau jis ir šiame krašte nebandė įsitvirtinti. Tai nepaneigiamas įrodymas, kad Ordinas nebuvo tikras, jog šį kraštą galės pasilaikyti sau.

Kad sūduvius nugalėjus 1283 metais karas prieš prūsus jau būtų baigęsis, kaip dažnai sakoma, anaiptol ne tiesa. Ištisinės Prūsijos, kuri rytuose baigtųsi Sūduvos sritimi, niekad nebuvo. Prūsijos vardu Ordinas tada vadino vien vakarines sritis. Ir tik ilgainiui šis vardas buvo pradėtas taikyti sritims toliau į rytus. Apie 1283 metus tegalima tiek pasakyti, kad tada Ordino kalavijas jau buvo pasiekęs Nemuno vidurupį. Tačiau karas anaiptol dar nebuvo baigtas.
Dar 1284 metų pradžioje Konradas von Tierbergas surengė Nemuno ledu žygį toli į rytus, sugriovė vieną pilį, nusiaubė apylinkes ir skubėjo atgal, kol netikėtai užpultieji nesusibūrė atsikirsti (Lohmeyer, p. 150).

1284 metų vasarą tas pats krašto magistras įsibrovė į pietinę Lietuvą ir sudegino Gardiną (vokiečių tada vadintą Garten, o slavų dar ir šiandien — Grodno). Paskui Ordinas buvo nužygiavęs ir į Žemaitiją.
Taigi lietuviai buvo priversti sutelkti visas jėgas gynybai. Jie stengėsi apsiginkluoti ne menkiau kaip Ordinas ir už jo žygius į jų kraštą atsikeršyti panašiais išpuoliais į Ordino valdas. Vedami valdovo Vytenio, jie pasiekė Sembą, Notangą, net ir Kulmo žemę.

Tai paskatino ir nugalėtuosius. Apie 1290 metus prieš Ordiną vėl pradėjo kariauti pagudėnai. Kur kas geriau pasirengę, 1295 metais prieš Ordiną pakėlė ginklus ir notangai. Greit įsiliepsnojo kovos ir Semboje. Čia sembų neapykanta daugiausia nukrypo į dvasininkus, bažnyčias ir krikščioniškas šventenybes.
Tai buvo penkta „ataka“. Tik ir dabar vėl nebuvo laiku susiderinta su lietuviais (Lohmeyer, p. 153). Kaip ir seniau, prūsai per daug pasikliovė savo jėgomis. Todėl nepavyko ir šis mėginimas.
Keliai į aisčių žemės širdį. Dabar Ordinas vėl galėjo veiksmingiau veržtis į rytus. Jis tai darė dviem keliais. Vienas vedė iš Varmės į pietryčius, Gardino link. Kitas buvo vandens kelias Nemunu iki tos vietos, kur baigiasi Nemuno tėkmė iš pietų į šiaurę ir pastatyta lietuvių tvirtovė Kaunas.
Įvairių kronikininkų teiginys, pradedant Petru Dusburgiečiu (apie 1325m.), kad „1283 metais prasidėjęs karas prieš galingą, atkaklią ir karingą tautą, gyvenusią Lietuvoje", esmingai tikslintinas. Tai anaiptol nebuvo naujas karas, o tik 1230 metais pradėto tęsinys.

Lietuviai, keletą metų kentę Ordino puldinėjimus į tolimesnes vietoves, 1311 metais į juos atsakė įsibraudami į Sembą ir Notangą. Tuoj po to Ordinas surengė naują žygį į Lietuvą. L i e t u v i ų kunigaikštis Vytenis nužygiavo tada su stipresne armija į Varmę, bet 1311m. balandžio 7d. prie Voplaukių, netoli šiandieninio Rastenburgo, buvo sumuštas, nors pradžioje jam ir sekėsi.
Dabar Ordinas pervasar įvykdė du žygius į Žemaitiją ir vieną į pietų Lietuvą. Kitais metais jis vėl pakartojo Lietuvos puldinėjimus. Tačiau nuo 1311 iki 1324 metų jam tepavyko sugriauti vieną lietuvių pilį.

1314m. Ordinas, vadovaujant maršalui Heinrichui von Plotzkei, įsibrovė toli už Gardino iki lietuvių pilies Naugarduko (vokiškai Klein-Neugarten, slaviškai Novogrodek). Ir ši pilis krito. Tačiau begrįžtančią Ordino kariuomenę išmušė lietuvių karo vadas Dovydas, Gardino pilies komendantas.
1315 metų vasarą 1 i e t u vi a i nužygiavo ligi pat Ragainės ir sunaikino Skalvos pilį, kuri buvo Ordino pastatyta. Dovydas surengė antpuolį į šiaurę prieš tenykštes Ordino pajėgas ir net pasiekė Revelio vyskupiją.
Tuo tarpu Klaipėdos pilis ir jos apylinkės, buvusios pavaldžios Livonijos magistrui, perėjo Ordino žinion. 1323m. lietuviai surengė galingą antpuolį prieš šią pilį ir ją s u g r i o v ė. 1323m. rugsėjo mėnesį lietuviai pasiekė net Dravantą. Atrodo, jie vis karščiau puoselėjo viltį išginti Vokiečių ordiną iš šio krašto.
Vokiečiai šaukiasi lietuvių pagalbos. Šiaurėje, Rygos mieste, tarp Ordino ir arkivyskupo, kurį rėmė vokiečių pirkliai, kilo ginčas, nes Ordinas nesilaikė kalavijuočių su Rygos vyskupu kadaise sudarytų sutarčių. Ir dabar Rygos arkivyskupas šaukėsi lietuvių pagalbos Arkivyskupas dar apskundė Vokiečių ordiną popiežiui. Ordinas esąs sužlugdęs Lietuvos bažnytinę provinciją ir dar kitaip prasikaltęs.
Su dar skaudesniais nusiskundimais 1323 metų vasarą į popiežių ir visą krikščioniją kreipėsi Lietuvos valdovas Gediminas, duodamas įvairių pažadų: įsileisti į savo šalį krikščionis pirklius bei amatininkus, leisti pranciškonams ir dominikonams taikiai krikštyti tautą bei statyti bažnyčias. To nepaisydamas, Ordinas 1324 metų pavasarį, kaip ir anksčiau, įsiveržė į Lietuvą. Bet popiežius Jonas XXII toliau kariauti uždraudė. Karo veiksmai trumpam buvo nutraukti.
Tačiau nuo 1327 metų O r d i n a s vėl ėmė puldinėti Žemaitiją ir pietinę Lietuvą. Prie tų žygių 1329m. prisidėjo kai kurie Vakarų Europos kunigaikščiai su savo kariuomenėm. Žemaitija turėjo visai atsidurti Ordino valdžioje.
Tuo tarpu lietuviams atsirado kovos prieš Ordiną bendrininkų. Į Kulmo žemę įsibrovė lenkai, ir didysis magistras, „nusiaubęs Žemaitiją“, turėjo skubiai grįžti atgal.
1330 metų rudenį lenkai ir vengrai žadėjo kartu su lietuviais traukti prieš Ordiną. Bet tiktai Lietuvos kunigaikštis Gediminas sutartu laiku atvyko į numatytąją vietą. Veltui pralaukęs sąjungininkų, grįžo atgal.
Rygos miestas vėl šaukėsi pagalbos. Nors Gediminas viename mūšyje ir buvo nugalėjęs tenykščius Ordino riterius, bet, vos jam pasitraukus, šie užėmė miestą ir prieš arkivyskupo valią jame įsitvirtino.

1330m. spalio 18 d. Klaipėdoje Ordino brolis Johannas von Enndorfas nužudė didįjį magistrą Wernerį von Orselną. Bet ir toks įvykis nepadarė įtakos Ordino karams. Jis ir toliau puldinėjo Lietuvą. Net, pasak Vygando Marburgiečio, antpuoliai darėsi reguliaresni.
Didvyriška lietuvių gynyba. 1336 metų žiemą naujas didysis magistras, lydimas daugybės Vokietijos didikų, patraukė su gausia kariuomene palei Nemuną iki tos vietos, kur anksčiau trumpą laiką stovėjo Ordino pilis Christmemelis ir kur dabar jau savo pilyje gynėsi lietuviai. Matydami, kad pilies nebeišlaikys, lietuviai ją uždegė patys ir su moterimis bei vaikais susidegino. „Grįžo krikščionys namo, varginami ne tiek grobio, kiek žaizdų“.

1337 metų pradžioje Ordinas leidosi į naują žygį aukštyn panemuniais ligi Dubysos žiočių. – Lietuviai atsakomųjų antpuolių nedarė. Su Livonijos riteriais jie net buvo pasirašę 10 metų taikos sutartį. Paskui jie vėl stojo gintis nuo Ordino. Tačiau valdovo Gedimino mirtis 1342 metais labai susilpnino jų galią. O aplinkui buvo įnirtingi priešai ir labai nepatikimi draugai — lenkai (Lohmeyer, p. 296).

Tačiau Gedimino du sūnūs, Algirdas ir Kęstutis, buvo tėvo verti įpėdiniai. Algirdas, vyresnysis, valdė rytinę, Kęstutis – vakarinę Lietuvą. Prieš juos vėl patraukė palei Nemuną aukštyn didelė kryžiuočių kariuomenė su daug kunigaikščių, tačiau skubiai grįžo atgal, pasklidus gandams, kad Algirdas ir Kęstutis įsibrovę į Sembą. Tuo tarpu Algirdas patraukė į šiaurę. Ten, vokiečių „sunkiai prispausti“, bruzdėjo vietos gyventojai, latviai, kuršiai, lyviai ir kt. Lietuviai jiems suteikė pagalbą. Nepaisant to, Ordino galybė čia vis augo. Jis užgrobė didesnę dalį Estijos ir pagal susitarimą su Danija gavo iš jos šiaurinę Estiją su Reveliu.
Tik 1346m. Algirdas ir Kęstutis jau galėjo pasipriešinti Ordino išpuoliams. Jie pasiekė Rastenburgo apylinkes ir tada įsiveržė net į Sembą. Apie 1346 metų Kalėdas didysis magistras surinko gausią kariuomenę, kokių 40 000 vyrų, į žygį prieš Lietuvą. Tačiau dėl nežinomų priežasčių žygis neįvyko.

Greit po to, 1347 metų pradžioje, Algirdas ir Kęstutis nužygiavo iš pietų iki Girdavos ir Frydlando Notangoje, o tų pačių metų rudenį – iki Ragainės, o per Graudas, girią prie Įsros tarp Priegliaus ir Nemuno, – iki Įsruties ir Vėluvos. Šią pilį jie sugriovė ir plėšė apylinkes Alnos žemupyje.
1348 metų pradžioje didysis komtūras Winrichas von Kniprodė įžengė į Lietuvos gilumą. Algirdas ir Kęstutis greit surinko kariuomenę. Riteriai skubiai atsitraukė atgal. Tačiau 1348m. vasario 2d. prie Strebės įvyko mūšis, kuriame Lietuvos kariuomenė buvo sumušta. Dabar riteriai tais pačiais metais į Ž e m a i t i j ą surengė dar 4 puolimus.
Po kelerių metų pertraukos prasidėjo Vokiečių ordino smarkesnis veržimasis į rytus. Nuo 1351 metų Winrichas von Kniprodė tapo didžiuoju magistru ir siekė naujų užkariavimų, dėl kurių tiek metų dėta pastangų, bet vis nesėkmingai. U ž t a t jis įsakė žygius į Lietuvą atnaujinti ir padažninti.

Lietuviai negalėjo pakankamai smarkiai gintis. Tada jie turėjo atsilaikyti dar ir prieš rusus, totorius ir netgi prieš lenkus (Lohmeyer, p.270). Tačiau kai 1352 metų žiemą Winrichas von Kniprodė buvo įžygiavęs į Žemaitiją ir dėl prasidėjusio atlydžio turėjo grįžti, Algirdas ir Kęstutis jį persekiojo iki pat Sembos.
Norėdami apsisaugoti nuo nuolatinių puolimų, Lietuvos valdovai prašė Vokietijos imperatorių Karolį IV Niurnberge sutaikyti juos su O r d i n u . Jie priimsią krikščionybę.
Pasak Hermano Vartbergės kronikos, jie iškėlę krikšto sąlygą – reikalavę sienos su Ordinu vakaruose palei Alną ir Deimeną, o šiaurėje – Dauguvos upe (Toeppen, Istorinė lyginamoji Prūsijos geografija, p. 104, pst.). Sąlyga buvo atmesta, atkrito ir pažadas.

Puldinėti Ordinas nesiliovė. Ypatingai veiklus čia buvo naujasis Ordino maršalas Hennigas Schindekopfas. Lietuviai į šiuos išpuolius atsakė sudegindami Klaipėdą, sugriaudami Johanisburgą ir Ekersbergą.
Kęstutis 1354 metų pavasarį, nukritęs nuo arklio, buvo paimtas į nelaisvę, bet greit iš Marienburgo pabėgo. Per savo drąsumą jis į nelaisvę pakliuvo dar kartą, bet ir vėl greitai pabėgo.
1362 metų kovo mėnesį didysis magistras pasiekė Kauną, apsupo ir sugriovė pilį. Tada ten galėjo žūti apie 3000 lietuvių. Nestatydamas savo pilies, didysis magistras grįžo atgal. Lietuviai tuo tarpu pasistatė naują pilį. Tačiau kaip ir kitas, pasroviui nuo jos esančias lietuvių panemunės pilis, 1363 metais Hennigas Schindekopfas sugriovė.
1364 metais Winrichas von Kniprodė įsibrovė į neginamą Žemaitiją. Jis ją „peržygiavo ir nusiaubė“ (Lohmeyer, p. 277) ir sumušė lietuvių kariuomenę. Taigi antpuoliai vis kartojosi. Užpuolikai visada buvo riteriai. 1365 metais Winrichas net priėjo Vilnių, Lietuvos sostinę.

Pagaliau Algirdas ir Kęstutis nusprendė su gerai ginkluotomis pajėgomis sumušti Ordiną. Šis pasirodė greitesnis ir 1370 metų pradžioje įprastiniu būdu įsibrovė į Lietuvą. Tačiau grįžtantį jį ėmė lietuviai persekioti. Per marias jie pasiekė net Sembą. Ten 1370 metų vasario 17 d. prie Rūdavos įvyko mūšis, kurį, nors nesėkmingai pradėjęs, laimėjo Ordinas.
Vėl Lietuva buvo bejėgė prieš jo antpuolius, nors Kęstutis atsakydamas įsibraudavo ir į Ordino žemes. 1375 metais Ordinas su didesne kariuomene pasiekė Trakus (slavų vadinamus Troki), kunigaikščio Kęstučio buveinę. Bet apsuptis nebuvo sėkminga. Riteriai turėjo tenkintis apgrobę apylinkes.
1376 metų rugpjūčio mėnesį Kęstutis sėkmingai puolė Mintaują, paskui Duobelę, o paskui du kartus nužygiavo į Ordino žemes iki Vėluvos. Riteriai 1377 metais vėl atėjo ligi Trakų ir Vilniaus, kurio dalį sudegino.

1377 metų rudenį jie su 30 000 kariuomenės patraukė į Lietuvą ir pasiekė Dubysą, nusiaubė kraštą, būriais žudė gyventojus (Fr. Boldt, Der Deutsche Orderi und Litauen – „Vokiečių ordinas ir Lietuva“, p. 27) ir, Austrijos hercogą Albrechtą III įšventinę į riterius, grįžo atgal. Taip pasakoja Petras Zuchenvirtas.
Taip kovų sėkmė svyravo tai į vieną, tai į kitą pusę. Ordinui nepavyko užgrobti daugiau, nei jis turėjo 1283 metais. O Lietuvos valdovai irgi negalėjo nieko atsiimti. Net atrodė, kad jų gynybinė galia silpsta. Jie visą dėmesį nukreipė į rytus.
Akivaizdus Ordino pranašumas. 1377 metais mirė Algirdas. Kęstutis, narsusis, riteriškasis didvyris, paseno. Vis dėlto į vokiečių riterių užpuolimus dar atsikirto 1378 ir 1379 metais. Bet vis dažniau jis stengėsi derybomis pasiekti taiką su Ordinu. Tačiau 1379 metais lietuvių būrys dar kartą sudegino Klaipėdą (Fr. Boldt, p. 83).
1379 metų rugsėjo mėnesį Trakuose buvo sudaryta sutartis. Ji buvo keistoka. Pietų Lietuvos atskiros sritys turėjo būti neliečiamos, lietuviai gavo teisę vadinamojoje dykroje, taigi mūsų tėvynėje, medžioti, žvejoti ir bitininkauti. Tuo tarpu Žemaitija tebeturėjo likti karo sritimi: Ordinas troško ją užsikariauti.

Tad 1381 metais riteriai puolė Žemaitiją iš šiaurės ir iš pietų vienu laiku. Jie pirmą kartą panaudojo bombardas ir akmenų svaidykles Žemaitijos pilims daužyti. Užtat 1382 metais Kęstutis nužygiavo į Prūsus ir tokiomis pat bombardomis apšaudė Vėluvą (dr. G. Bujack, p. 6).
Tuo tarpu Lietuvoje kilo tarpusavio nesutarimai dėl aukščiausios valdžios. Mirusiojo Algirdo sūnus Jogaila (slaviškai Jagietio), gimęs iš motinos rusės, stengėsi vietoje savo dėdės tapti visos Lietuvos valdovu. Ordinas jo pastangas rėmė (Toeppen, p. 114). Dėl per didelio patiklumo Kęstutis su savo sūnumi Vytautu pateko į Jogailos rankas ir buvo nužudytas. Vytautas, padedamas žmonos ir tarnaitės, kuri už tai atidavė gyvybę, pabėgo iš kalėjimo ir atsidūrė kaip pabėgėlis pas savo svainį, Mozūrų hercogą. Atrodė, dabar Ordinui atsirado visos galimybės tolesniems užkariavimams. Jo galybė nebuvo pažeista, tuo tarpu Lietuva atrodė beveik visai žlugusi.

psl: 5 iš 12

5. UŽKARIAUTŲJŲ SRIČIŲ STIPRINIMAS

Tai vyko visur planingai. Grobikiškas karas buvo gerai apgalvotas. Galimas dalykas, buvo teisingai įvertinta ir priešininko gynybinis pajėgumas, ištvermė bei narsumas. Dėl to tuojau buvo statoma pilis, kur tik koks aistiškų žemių plotas būdavo iš senųjų šeimininkų atplėšiamas.
Pilis buvo ta vieta, į kurią telkiamos ginkluotos pajėgos, iš kur su jomis būdavo einama į grobikiškus žygius ir kur galima parbėgti pasislėpti, kai vėl sukyla pavergtieji.
Pirmosios vokiečių pilys imtos statyti šiaurėje, prie Rygos įlankos, paskui vis toliau į krašto gilumą. Laikui bėgant, taip atsirado Ryga, Ikškilė, Kuoknesė, Altuona, Bauskė, Mintauja, Piltenė, Goldinga, Durbė, Grobekas, Duobelė ir 1305m. Dauguvos Žiotys (Dūna-münde), pilis, pastatyta vietoje buvusio vienuolyno.

Panašiu būdu vokiečių Kryžiuočių ordinas steigė savo pilis ir vakaruose. Pirmiausia reikėjo įsitvirtinti užimtose vietose. Taip buvo 1231m. pastatyta Torunės pilis, 1232 m. Marienverderis, netoli marių 1237m. Elbingas, prie pat marių, prūsų pilies Baigos vietoje, 1237m. buvo pastatyta Lencenburgo pilis.
Iš Torunės puldinėta Kulmo žemės. Neilgai trukus ir ten buvo užimtos ar naujai pastatytos pilys, pavyzdžiui: 1231 metais Kulmas, 1234m. Redenas ir t.t. – šis kraštas, anksčiau priklausęs vienam lenkų hercogui ir vėliau užimtas prūsų, nuo tol visada buvo Ordino valdžioje.
Nuo Vyslos ir marių Ordinas vis skverbėsi į rytus. Užkariautos žemės ruožtas tarp Priegliaus žiočių prie marių ir palei Vyslą iki Dravantos žiočių nuolat platėjo.

Jei Ordinas būdavo priverstas trauktis, tai vakarinėse pilyse vėl sutvirtėdavo. Vandens keliais visada buvo galima susilaukti paramos. Jei dabar Ordinas nugalėdavo, rytuose vėl statėsi naujas pilis. Taip atsirado Kroicburgas, Bartenšteinas, Reselis. Maždaug per 20 metų Ordinas nuėjo ligi Alnos. Čia jis irgi pradėjo nuo pilių statymo. Taip buvo įkurti Heilsbergas, Alenšeinas, Hohenšteinas, Neidenburgas. Pilys, kuo labiau į rytus ar pietus, tuo naujesnės (dr. C. Krollmann, Os-preussens Burgen – „Rytų Prūsijos pilys“, p. 11).
Šitos pilys ne visados buvo ilgalaikės. Dažnokai jos būdavo išgriaunamos. Pilys, dabar tebesančios, beveik visos pastatytos vėliau. Pilių amžius paprastai skaičiuojamas nuo pirmojo įkūrimo.

Kai Sembos gyventojai buvo priversti pasiduoti, 1253 metais buvo įkurta stipriausia pilis – Karaliaučius. Metais anksčiau, 1252, riteriai iš Ordino šiaurės pastatė Klaipėdos pilį, o 1259 metais jie net įkūrė pilį prie Nemuno ir pavadino St. Georgsburgu. Bet greit ji buvo lietuvių sugriauta. Tačiau ir šiandien lietuvių Jurbarkas tebeturi jos vardą. Vokiečių ordinas 1265 metais pastatė Tepliuvą, vėliau Labguvą ir užvaldė Vėluvą.

Visose šiose vietose anksčiau stovėjo baltų (prūsų, lietuvių) valdovų pilys. Vėluva, kaip pasakojama, buvo įkurta lietuvių, padedant skalviams ir nadruviams, o vėliau nesugriauta perėjo į Ordino rankas. Šis ją perstatė pagal savo poreikius. Bet dažniausiai Ordinas savo pilis statėsi sugriautųjų tvirtovių vietoje.
Taip ilgainiui atsirado šiame krašte didesnis Ordino pilių kiekis. Pačiuose rytuose jos buvo išdėstytos beveik tiksliai pagal meridianą iš šiaurės į pietus — tai Ragainė, iš pradžių buvusi gynybinė pilis, pastatyta 1289 metais vietoje sugriautos, toliau Įsrutis, pastatyta 1337m., 1365m. lietuvių sudeginta, 1398m. vėl atstatyta; 1305 metais pastatytas Nordenburgas, 1312m. – Ungura, 1263m. — Johanisburgas.

Tuo pačiu tarpu, 1280 metais, buvo baigiamas statyti Marienburgas prie Nogato. 1309m. jis tapo didžiojo magistro buveine ir buvo gražiausia pilis Ordino žemėje ir viena gražiausių visoje Europoje. Be to, ji buvo ir stipriausia Ordino tvirtovė. Tarytum simbolis nuo pilies pagrindinio pastato atsiskiria į rytų pusę atkreipta koplyčia. Jos rytinėje sienoje stovi milžiniška Mergelės Marijos statula, žiūrinti į rytus. Keistas sumanymas! Į priekį iškelta skaisčiausios Mergelės figūra, o už jos rinkosi mirtį nešančios Kalavijo pajėgos.

Per rytinę pilių grandinę Ordinas stengėsi prasiskverbti išilgai Nemuno. Ir tuojau pradėjo įsitvirtinti statydamas pilis. Taigi 1313 metais aukščiau gynybinės Ragainės pilies buvo pastatyta Christmemelio pilis. Ji netrukus buvo sugriauta, kaip kad Skalvos pilis ir gynybinė Ragainės pilis; pastarosios niekad nebebuvo atstatytos. Tačiau bene per 1000m į vakarus Ordinas įkūrė naują pilį; ir pavadinta Ragaine, ji buvo vėl sugriauta, bet pagaliau 1403 metais užbaigta ir beveik visa išliko iki mūsų dienų. Tačiau šiandien tai – įsidėmėtina! – teismo įstaiga ir kalėjimas sunkiems nusikaltėliams, kaip kad ir Įsrutis. Nenoromis palygini anų ir šių laikų jų įnamius.
Nemuno žemupyje, už Ragainės, šiaurinių žemių užkariavimo įtvirtinimui atsirado dar šios pilys: Kaustritten, Tilžė, Spitrė ir 1360 metais Ventė, dažniausiai vis sugriautų pilių vietoje arba netoli jų.
Norėdamas įsibrauti toliau į rytus ir užimti kraštą, 1337 metais Ordinas Nemuno saloje, priešais Dubysos žiotis, pastatė pilį, kuriai jis, kaip ir savo sostinei, davė Marienburgo vardą. Bet greit pamatė, jog, būdama taip giliai Lietuvoje, ji neišsilaikys. Taip ir atsitiko. Neilgai trukus lietuviai ją sugriovė.

Tuo tarpu Ordinas pastatė prie Nemuno kitą pilį pavandeniui nuo šios. Hercogo Henriko Bavaro garbei ji buvo pavadinta Bayerburgu. Kai Winrichui von Kniprodei 1362 metais pavyko sugriauti lietuvių pilį Kauną, toje vietoje jis vėliau pastatydino Ordino pilį, o šią sugriovus, 1369 metais vėl naują pilį – Gotesverderį, kurį ištiko toks pat likimas. Taip tęsėsi ilgus metus. Dėl to didysis magistras Konradas Zollneris von Rotensteinas 1394 metais viename laiške skundžiasi: „Kas liks iš mūsų pavaldinių ir paties Ordino, jei visi veiksmai prieš Lietuvą ir toliau taip brangiai atsieis. Dabar aš įkūriau Lietuvos žemėje pilį, kuriai reikia 60 000 žmonių ir 80 000 arklių“.
Į šiaurę nuo Nemuno žemupio, labiau į krašto gilumą, Ordinas vien griovė lietuvių pilis, o savų nestatė. Taigi iš pilių aiškiai matyti, kiek toli kraštą Ordinas iš tikrųjų valdė. Labai įsidėmėtina, kad tik 1403 metais užbaigtoji Ragainės pilis išliko, vadinasi, netgi Ragainė puldinėjimų neišvengė.

Nors šiandien kai kurie autoriai teigia Ordiną užkariavus visą kraštą ligi Nemuno vidurupio, Ordino pilių statyba tai paneigia. Niekad šiose vietose Ordinas neviešpatavo. Nė karto jis nė nebandė statytis pilių labai šiam reikalui tinkamuose Šešupės krantuose. Jam buvo visai aišku, kad negalės jų savo rankose išlaikyti. Taigi jis nebuvo šių žemių šeimininkas. Jo valdų rytinė riba ėjo tarp Ragainės ir Johanisburgo pilių, o šiaurinė – Ragainė -Tilžė-Ventė- Klaipėda. Sutartyse numatytos sienos, kurias mini dažnas veikalas, iš tikrųjų nelabai ką reiškė.

psl: 6 iš 12

6. NAUSĖDIJOS KALAVIJO APSAUGOJ

Į Prūsiją vokiečiai atvyko kitokia tvarka nei į šiaurines aisčių sritis. Ten pirmiausia pasirodė pirkliai, paskui dvasininkai su kryžiuočiais, o tada riteriai. Vokiečių ūkininkų neatvykdavo. Prūsijoj pirmiausia pasirodė riteriai, juos atsekė pirkliai, tada žemvaldžiai ir galiausiai vokiečiai ūkininkai.

Vieni riteriai be jų nebūtų išlaikę krašto savo valdžioje. Taip jau yra, kad žemė pasidaro ne valdančiojo nuosavybė, o to, kuris ją dirba. Užtat ir Ordinas stengėsi rasti tokių vokiečių, kurie galėtų tai daryti.
Tačiau vokietis ūkininkas negalėjo čia būti, kol verpetuoja karai. Tai labiau įmanoma pirkliui. Jis iš pašaukimo yra tarpininkas ir nepririštas prie žemės sklypo. Pirklys atvyksta ir apsigyvena prie pat pilies. Iš čia jis patraukia į šalies gilumą ir vėl grįžta prie pilies mūrų. Iškilus pavojui, jis gali bėgti į pilį.
Ilgainiui susiformavo pirklių bendrijos gyvenvietės, turinčios ypatingų teisių. Iš jų išaugo miestai, patys apsisaugantys mūro siena.

Taip atsirado miestai: Torunė 1232 metais, Kulmas 1232, Marienverderis 1233, Liubeko pirklių 1237 metais įkurtas Elbingas, Diršau 1252 metais, Libau apie 1270 metus, Schonsee 1278 metais, Graudencas 1291, Strassburgas 1298, Marienburgas 1276, Ryzenburgas 1276, Braunsbergas 1279, Karaliaučiaus Senamiestis 1255, Frauenburgas 1287, Christburgas 1288, Žuvininkai 1299, Zalfeldas ir Vokiečių Ylava 1305, Heilsbergas 1308 ir t.t. Reikia manyti, kad anksčiau šiose vietose buvo gyvenama prūsų.
Kur pilys buvo pastatytos toliau į rytus, ten irgi kūrėsi miestai. Į rytus nuo Alnos pilių ir miestų buvo vos keletas. O dar toliau į rytus esantieji miestai įsikūrė tik XIV amžiuje, tai Ungura (1336), Įsrutis (1336), Lotzenas (1337), Johanisburgas (1344), Passenheimas (1386).

Tarp miesto sienų gyvenantys naudojosi aplinkiniais laukais (Gustav Aubin, Dvarų ir ūkininkų santykių Rytprūsiuose istorija, p. 10). Žemės darbus daugiausia nudirbdavo patys miestiečiai, bet darbų mastas nebuvo didelis. Laukų apdirbimu ilgainiui ėmė rūpintis jau kiti žmonės. Su Ordino broliais atvykdavo ir kitų riterių luomo ponų, panorusių naujame krašte apsigyventi. Ordinas jiems paskyrė apibrėžtus žemės sklypus kaip savarankiškas ūkio valdas, suteikė žemvaldžių teises ir aukščiausią riterišką valdžią (G. Aubin, p. 11-12).
Be šitų dvarų centrų, Ordinas įsteigė ir tokių, kur valdė jo paskirti valdininkai. „Žemvaldystė atsirado laisva krašto valdžios valia“ (G. Aubin, p. 12). Taigi iš pat pradžių dvarai buvo dvejopi: vieni priklausė patiems žemvaldžiams, kiti – krašto valdytojui.

Tokie dvarų centrai pradžioje buvo steigiami tik pilių kaimynystėje. Dėl to dvarų toliau į rytus atsirasdavo tik tada, kai ten būdavo pastatomos pilys. Užtat rytuose ilgą laiką dvarų nebuvo. Net pats Ordinas Klaipėdos ir Ragainės apylinkėse iki XV amžiaus neturėjo jokio dvaro ar palivarko. Tik Labguvoje buvo žirgynas, be to, Labguvoje ir Ragainėje – po galvijų ūkį (M. Toeppen, Typographisch-statistische Mitteilungen — „Tipografinės ir statistinės žinios“).
Kilmingų kolonistų atvykimas, prasidėjęs kartu su užkariavimais ir tolydžio su jais gausėjantis, apie XIIIa. pabaigą pradėjo slūgti. Tai buvo kilmingi asmenys, atvykę iš Meiseno, Magdeburgo, Liubeko apylinkių, iš Žemutinės Saksonijos ir Silezijos.

Šių ponų dvaruose beveik be išimties dirbo pavergtieji vietos gyventojai (G. Aubin, p.95). Suprantama, šie asmenys būdavo atsigabenę ir savo tarnų. O netrukus ėmė iš Vokietijos atvykti žmonių, ten neturėjusių jokios nuosavybės, į tolimus kraštus atvestų kelionių pomėgio. Jie parsisamdė šiems ponams darbininkais.
Kai tik kuri nors krašto dalis būdavo baigta užkariauti, jos valdymą pasiskirstydavo Ordinas su Bažnyčia. Pirmoji vyskupijos valda buvo Varmė. Ją kolonizavo pati Bažnyčia. Apgyvendinant pirmenybė buvo kilmingiesiems. Jų plūdimas į čia truko ligi pat XVII amžiaus (dr. W.Ziesemer, Die ostpreussische Mundarten — „Rytprūsių tarmės“, p.103).

Kai vakarinėse Prūsijos srityse, prie Vyslos ir prie Aistmarių, „nebeliko žmonių ir įsigalėjo ramybė, ten ėmė keltis ir vokiečių ūkininkų. Ilgainiui jie sudarė pagrindinę gyventojų dalį“ (dr. W. Ziesemer, p.101).
Iš kur jie atvyko, galima tik spėlioti. Atvykdami jie tikėjosi kažko ypatingo, greičiausiai ne ūkininkavimo. Neabejotinai jie norėjo čia patirti visai ko kito negu savo namuose. Jie irgi apsigyvendavo palei pilis ir prie miestų ir gavo palyginti daug laisvės bei plačią savivaldą (dr. W.Ziesemer, p.102).

Pradžioje atsikėlė jų nedaug. Didesnis antplūdis prasidėjo po 1280 metų, kai Ordino valdžia vakaruose atrodė jau tokia stipri, kad likusieji prūsai nebegalėjo jai rimčiau grėsti. Taigi XIV amžius yra daugiausia valstiečių kūrimosi laikotarpis (G. Aubin, p.15).
Stebėtinai greit krašte kilo vokiečių kaimai. Apie 1325m. jų jau buvo n u o Vyslos ir Aistmarių iki pat Alnos. Toliau į rytus buvo kuriamasi labai lėtai. Nadruvoje pirmieji vokiečių valstiečiai pasirodė tik 1437 metais (G. Aubin, p.17).

Ten tebegyveno vietos žmonės, kaip ir Skalvoje, daugiausia vienkiemiais. Dėl antpuolių jų buvo labai sumažėję. Kai kurie autoriai net teigia, kad jie buvę visai išnaikinti. Tai vargiai įmanoma, nes kaip tą padarysi. Be to, iš pavienių gyventojų Ordinui nebūtų grėsęs nė pavojus.
Kad sritys į rytus nuo Alnos ir Deimenos buvo vadinamos dykra, pirmiausia reiškia tai, jog č i a negyveno vokiečiai. Užtat vienas kronikininkas rašo, kad dykra prasidedanti prie Elbingo. Tada čia tikrai nebuvo vokiečių kolonistų. Jeigu kartais teigiama, kad Ordinas tą dykrą „įsteigęs“ kaip apsaugą nuo rytinių kaimynų, tą reikia mokėti suprasti. Ordino paskirtis juk buvo kovoti rytuose prieš pagonis. Tai reiškė daugiau negu vien gynybą. Ir kol rytuose nebuvo tikros sienos, tol&nbsp; v a d i n a m o j i dykra, buvo niekieno žemė, karo laukas. Dėl šios priežasties čia nieko nebuvo daroma. Vokiečiai čia visai nesikurdavo. Jų tam nebūtų ir užtekę.

Viskas labai pasikeitė, 1422 metais pasirašius taikos sutartį tarp Vytauto ir Ordino. Šita sutartimi buvo nustatyta aiški siena. Ir kadangi Ordinas nebeturėjo jėgų Lietuvą puldinėti, tos sienos jau reikėjo paisyti. Dabar dykra per trumpą laiką pavirto puikiai įdirbtais laukais. Čia gyvenantieji ir sugrįžę į savo gimtąsias vietas galėjo karų nebekliudomi ramiai savo žemėje dirbti.
Ordinas ir čia pristeigė savo dvarų. Juose turėjo dirbti vietos lietuviai (skalviai, nadruviai) valstiečiai, sugrįžusieji ir atsikeliantys iš Lietuvos. Pagaliau dvarus buvo gavę ir vienas kitas vokietis iš kilmingos šeimos, jiems valstiečiai irgi turėjo atlikti prievoles.
Tuo pačiu laiku, taigi po 1400 metų, pirmieji vokiečių valstiečiai atvyko į Sembą. Iki tol ten gyveno tik sembai, sūduviai ir lietuviai (August von Kotzebue, Preussens altere Geschichte – „Senoji Prūsijos istorija“, II, p.99).

Pagal pateikiamus duomenis, dr.J.Rinko knygos „Krikščioniškos meilės darbai Ordino žemėje“ (Die christliche Liebestatigkeit in Ordenslande, p.93), iki 1400 metų Ordino žemėse 1200 kvadratinių mylių plote buvo 55 mūrinėmis sienomis apvesti, gerai įtvirtinti miestai, 48 Ordino pilys, 100 riterių pilaičių, kai kurios gerai sustiprintos, 700 bažnytkaimių, 2000 laisvųjų kiemų, turinčių nuo 2 iki 10 hufų* (* Hufa – žemės ploto vienetas, nuo 7 iki 15 ha. {Vert.}), ir 18 368 valstiečių kiemai. Dr.W.Ziesemeris savo veikalo p.107 rašo, kad kol buvo atviros šiaurinės ir rytinės sienos, Ordinas įkūrė 1400 kaimų.
Būtinai paminėtina dar tai, kad baigiantis XIV amžiui net samdytiems kariams ir jų vadams buvo atlyginta žeme (G. Aubin, p.107). Šie žmonės buvo labai savotiški. Dauguma vokiečių atvyko į aisčių kraštą iš pomėgio keliauti ir ieškodami nuotykių, tuo tarpu kareiviai ir jų vadai – akivaizdžiai tik dėl karo žygių. Tai buvo atšiaurūs, gal net ir žiaurūs žmonės. Ordino žemių gyventojams tuo jie suteikė naujų bruožų (G.Aubin, p.101, ir W. Ziesemer, p.17).

Galiausiai dar labai svarbu pažymėti, kad per Ordino žygius iš Lietuvos atsivaryti lietuviai vakarinėse Ordino srityse buvo verčiami darbininkais. Taip buvo apie XIV amžiaus vidurį, kai Ordinui trūko darbo jėgos ir nebe visus užpultųjų Lietuvos vietų gyventojus išžudydavo. Šie lietuviai dažnai apsigyvendavo dykose apylinkėse arba tarp senųjų vietos gyventojų. Tai rodo ir lietuviški vietovardžiai net Rytprūsių vakaruose, kaip, pvz., Tollaukiai (dabar Tollack) Alenšteino apskrity, Spitlėnai Prūsų Ylavos apskr., Bardėnai, Kalviai, Kloniai, Laukas, Rasėdai, Šventeiniai, Varguliai, Vilkai ir t.t. Aukštutinėje Prūsijoje.
Dažnai minima, kad Ordinas parsivarydavo vienu kartu iki 1000, o retkarčiais ir 2000 lietuvių belaisvių (Voigt, Prūsijos istorija, VI, p.11; dr. G.Bujack, p.17, Fr. Boldt, p.30, 33, 45 ir kt.). Per atsakomuosius žygius Lietuvos valdovai iš Ordino žemių tuos gyventojus vėl parsigabendavo atgal ir leisdavo įsikurti (dr. G. Bujack, p.17).

Per Ordino antpuolius Skalvos ir Nadruvos gyventojai bėgdavo, ir tikriausiai gausiai. Greičiausiai jie grįždavo kiekviena proga atgal, karų metu vėl bėgdavo į rytus arba ir į vakarus, jei tik pats Ordinas jų ten nenuvarydavo. Netrukus po 1300m. Ordino žemėse buvo minimi lietuviai valstiečiai, (Voigt, Prūsijos istorija, IV, p.31). Winrichas von Kniprodė 1360m. išleido įsaką,&nbsp; kuriose prekyvietėse galima sembams, notangams ir lietuviams pardavinėti savo ūkio gaminius (Hennenberger, Erklarung der preussischen grosseren Landtafel – „Prūsijos didžiųjų žemėlapių aiškinimai“, 1595, p.170).

Iš viso to matyti, kad Ordino žemėje greta notangų, sembų, varmių būta ir lietuvių. Bet reikia pastebėti, kad lietuvių vardas tada buvo vartojamas tam tikros srities gyventojams pavadinti, o ne kaip prūsų priešprieša, kaip kad yra šiandien. Vėliau lietuvių atsiranda ir miestuose, kai kur net ir gausiai, pvz., Karaliaučiuje.
Senieji kaimo gyventojai dažnai turėdavo savo ūkius užleisti atvykėliams vokiečiams, o patys keltis kur nors kitur. Į jų prieraišumą tėviškei Ordinas visai neatsižvelgė. Jis pats tokio jausmo nepažino. Ir kitokiais būdais buvo perkeldinami gyventojai. Statydamas savo pilis Ordinas labai dažnai versdavo tūkstančius žmonių keltis iš vakarų pakraščio į tolimiausius rytus. Kai kurie ir likdavo naujoje vietoje gyventi.

Per 200 metų Ordino karų vakaruose gyventojų labai pagausėjo, o rytai visą laiką buvo rečiau gyvenami (G. Aubin, p.106). Pagal gyventojus, kurie visi imti vadinti lietuvių – pagrindinės aisčių genties – vardu, ir mūsų tėvynė gavo vardą.
Lietuviai čia gyveno vien savo tarpe. Išskyrus riterius bei dvasininkus pilyse, valdininkus retuose Ordino dvaruose, kelis žemvaldžius su tarnais, mūsų tėvynėje tais laikais vokiečių daugiau nebuvo, taigi senieji vietos žmonės, atlikę prievoles, galėjo gyventi kaip jiems įprasta.

psl: 7 iš 12

7. KOVŲ ŠLOVĖ

„Prūsų vardas, perėjęs iš nugalėtųjų nugalėtojams, ilgainiui tapo didelės šlovės įsikūnijimu“, – taip skaitome dr. W.Piersono „Elektrono“ p.74. Atrodo, kad prūsų vardas jau ir anksčiau buvo šlovingas. Kovoti prieš prūsus ar lietuvius buvo laikoma didžiausia garbe. Į šias kovas vykdavo kunigaikščiai iš Vokietijos, vėliau ir iš visos Europos.
Kai 1236 metais, grobikiškam karui dar tik prasidėjus, Ordinas atsidūrė pavojuje, pirmas iš kunigaikščių atskubėjo jam padėti markgrafas Heinrichas von Meissenas, 1240 pasirodė Braunšveigo hercogas Otonas Vaikelis (Otto das Kind), Henriko Liūto vaikaitis, ir net su labai stipria kariauna.

Ir kai dar kartą vėliau, 1249 metais, Ordino kariuomenė buvo prūsų sumušta, atskubėjo Brandenburgo markgrafas, Merseburgo vyskupas ir kiti su stipriomis karo pajėgomis. Narsiųjų sembų nukariauti Otokaras, Bohemijos ir Moravijos karalius, slavų genties valdovas, nusiuntė didelę kariuomenę į Prūsus ir pats nuvyko dviem savaitėms.
Visi šie kunigaikščiai, ypač Otokaras, galėjo čia vykti pirmiausia ne dėl karinės šlovės, o dėl religinių nuostatų. Jie buvo kupini tikėjimo arba, tikriau pasakius, pilni prietaro, kad padarys Dievui malonų darbą. Otokaras tikriausiai norėjo įtraukti dar popiežių ir bažnyčią.

Po prūsų dar vieno bandymo atgauti laisvę 1261 metais, vėl čia atvyko daug kunigaikščių, būtent: 1264-1265 metais hercogas Albrechtas iš Braunšveigo, landgrafas Albertas Išsigimėlis iš Tiuringijos, 1266 – markgrafas Otonas III iš Brandenburgo ir 1267 metais, jau antrą kartą, Bohemijos karalius Otokaras. Juk popiežius savo Kryžiaus bulėmis paragino visą pasaulį į kovą prieš pagonis ir leido Bohemijos karaliui užsikariauti „lietuvių ir sūduvių kraštą“. 1272 metais atvyko dar markgrafas Dietrichas von Meissenas. Tada vis labiau ėmė aiškėti, kad šiems vyrams buvo vien garbės dalykas dalyvauti tose kovose.
Žinoma, jiems visiems šį tą reiškė galėjimas pasisakyti kovojus krikščionių religijos garbei. Bet juk kovojant atsižvelgiama ir į priešą, ir tuo šlovingesnė kova, kuo narsesnis priešas. Kad prūsai tokie, be abejo, pastebėta dar po pirmųjų kovų. O jų, kaip didvyrių, šlovė nepaliaujamai augo.

Tuo ir tegalima paaiškinti, kodėl užkariautojai pasipuošė nugalėtųjų vardu. Vargu ar pasaulio istorijoje kada nors taip buvo įvykę. Anglai, užėmę Britaniją, pavadino ją savo vardu; frankai, atėję į Galiją, ėmė ją vadinti Frankų imperija. Į šiaurės Prancūziją įsiveržus normanams, dar iki šiandien ji vadinama Normandija. Tai niekur negirdėta, kaip vokiečių riteriai kad pasivadino. Taigi prūsų vardas buvo šlovės apgaubtas.
Kad vėliau kunigaikščiai į Prūsus traukė ne iš religinių paskatų, rodo jų būdas. Bohemijos karalius Jonas žinomas kaip didelis avantiūristas. Jis buvo nuvykęs į Prūsus 1329, 1337 ir 1344 metais, šį kartą su Vengrų karaliumi Liudviku.

Greit pasirodė kunigaikščių ir iš platesnės Europos – 1346 metais ne vien iš Vokietijos, bet ir iš Prancūzijos bei Anglijos. Nemunu aukštyn plaukė 610 laivų su 30 000 kariuomenės. 1377 metais atvyko Austrijos hercogas Albrechtas su 62 riteriais ir 2000 ginklanešių.
Baigiantis XIV amžiui, atvykėlių iš toli vis daugėja. Kariauti prieš Lietuvą atvyko iš Olandijos grafas Wilhelmas IV, paskui – iš Bohemijos karaliaus Jono sūnus, būsimasis Vokietijos imperatorius Karolis IV. Abu buvo karšti lošėjai ir dėl to lošimo dažnai kariuomenėje aštriai susikirsdavo. Dar buvo atvykę grafas Gūntheris von Schwarzburgas vėliau būsimojo imperatoriaus Ruprechto von Pfalco tėvas. Iš Habsburgų pasirodė minėtasis hercogas Albrechtas, tada iš Austrijos Leopoldas, „riterijos puošmena“, kuris krito mūšyje prie Sempacho. Iš A n g 1 i j o s buvo atvykęs grafas Derby, vėliau tapęs Anglijos karaliumi Henriku IV, iš Viurtembergo – grafas Eberhardas IV, iš M e i se n o – Frydrichas Kovingasis.

Kad ši Ordinui teikiama pagalba buvo nemenka, matyti kad ir iš to, jog, pvz., Vengrų karalius Liudvikas pasirodė su 2000 žirgų, anglų grafui persikelti iš Anglijos reikėjo 240 laivų.
Ir Burgundijos hercogas Pilypas Narsusis minimas tarp teikusių Ordinui pagalbą. Bet pats jis nebuvo nuvykęs. Tik 1394 metais jis Ordinui nusiuntė 200 Genujos šaulių ir, svarbiausia, – už pinigus.
Ordinui reikėjo šios pagalbos. Priešininkai, tai yra lietuviai, kariniu pajėgumu jiems nenusileido. Didysis magistras Conradas Zollneris pats vaizduoja viename laiške lietuvių karines pajėgas kaip lygiavertes su Ordino (dr. G. Bujack, p. 16).

Taigi vien nuotykių troškimas, nors ir stipriausias, negalėjo būti pagrindinė paskata dalyvauti šituose karuose. Lietuvoje vis dažniau kildavo ginčas tarp Ordino svečių iš Anglijos ir iš Vokietijos dėl garbės nešti Ordino Šv. Jurgio vėliavą.
Matyt, karo dalyviai vienodai manė, kad kariauti Lietuvoje yra itin šlovinga. Net labai žymūs kunigaikščiai puoselėdavo tokią svajonę: Lietuvoje būti įšventintiems į riterius.
Ypač Lietuvą valdant kunigaikščiui Kęstučiui laikyta didele garbe Lietuvoje gauti riterio šventimus. Kunigaikščio Kęstučio narsumas tiesiog viliojo žygiui į Lietuvą (Lohmeyer, p.276). Lietuva tikrai buvo tapusi didvyrių žeme, čia pagarsėjęs kaip didvyris būdavo regimas visoje Europoje.

Dr.G.Bujackas savo veikalo p.25 rašo: „Visi svetimšaliai buvo pagerbiami susodinant prie garbės stalo ir suteikiant riterio šventimus Lietuvos žemėje“. Petras Zuchenvirtas savo akimis Lietuvoje matė, kaip 81 vyrą iš karto įšventino į riterius.
Kokia garbinga buvo laikoma ši pagrindinė baltų tauta, rodo dar vienas savotiškas dalykas. Svetimšaliai kunigaikščiai labai noriai parsigabendavo iš Lietuvos berniukų. Šie turėję kunigaikščių dvaruose pridėti jiems garbės. Tai primena senovės romėnus. Bet reikia pridurti, kad kalbamieji kunigaikščiai savo triumfo eisenai ėmė ne bet kokį priešą, o garbingiausią.
Kaipgi tie išvežtieji berniukai ten, svetimoje šaly, gyveno? Tikriausiai jie dvaruose buvo pažais ar turėjo kokią kitą neprastą vietą. Paprastai dailus šių jaunų žmonių stotas galėjo teikti jiems pranašumo. Ir jų vardai, nors ilgą laiką atrodantys svetimi, galėjo būti laikomi įdomiais ir net gražiais.

Karaliaučiuje buvo tam tikri užeigos namai, kuriuose šie berniukai buvo laikomi, kol į savo tėviškes vyks būsimieji jų šeimininkai (dr.G.Bujack, p.21). Lietuvių kunigaikščio sūnus, vardu Vaidotas, gyveno Vokietijos imperatoriaus dvare. 1365 metais jis buvo Sembos vyskupo pakrikštytas ir pavadintas Henriku. Imperatoriaus dvare jį vadino lietuvių karaliumi Henriku.
Neabejotina, kad prūsų ir lietuvių didvyriškumas visoje Europoje kėlė nuostabą. Jeigu Ordino svečiams Lietuvoje ir netekdavo susikauti, tai bent jau įsišventinti į riterius kiekvienas troško. Rašoma, kad Austrijos hercogas Albrechtas, 1377 metais atvykęs į Lietuvą, riterio įšventinimus gavo, kai buvo sudegintas pirmas kaimas ir išžudyti jo gyventojai (Lohmeyer, p.294, ir Fr.Boldt, p.27).

psl: 8 iš 12

8. SKATINAMOSIOS GALIOS

Religinių sąjūdžių laikai visados suteikia žmonėms didesnį jėgų antplūdį. Tačiau dažnai tos veikliosios jėgos labai prieštaringos. Pakilusi saulė šviečia ne vien naudingiesiems augalams, bet ir nuodingiesiems.
Dr.G.Bujackas minėtame veikale, p.2, kalba apie šventumo aplinką, kurioje gyvenę kovotojai (kryžiuočiai) prieš pagonis (prūsus ir lietuvius). Kas pažįsta Ordino įžadus ir žino, kokios Ordino brolių pareigos, koks jų gyvenimo būdas, pamaldumas, kiek kulto apeigų – ypač prieš peržengiant aisčių žemės sieną, tas tikrai bus linkęs sutikti, kad religija buvo skatinamoji galia Vokiečių ordino kovoje prieš aisčius.

Bet tada tuoj kyla klausimas, kokia galia palaikė besiginančius aisčius (prūsus, lietuvius). Iš paviršiaus atrodytų, kad taip pat – jų religija.
Jeigu aisčiai būtų jos atsisakę, tai ir karo prieš juos Priežasties būtų nebelikę. Tuo tarpu jie gynėsi su negirdėta narsa ir beveik neišsenkančia ištverme ir atsilaikė kone prieš visą vadinamąją krikščioniją.
Tai ar ne taip pat religija juos sustiprino? Tiktai ne religija, kaip skelbiamas mokymas, kaip tam tikrų apeigų visuma. Greičiau tai – pirmapradė gyvenimo jausena, kuri juos kėlė ir įkvėpė gintis ir net savo gyvybę aukoti. Tą įstengia tik religija, kaip vienovės su prakilnia Kūrėjo valia suvokimas.

Tada kyla ir dar vienas klausimas: ar ir vokiečių puolamosios galios buvo tokios pat dvasingos ir gilios, ar jie taip pat buvo įsisąmoninę, kas iš tikrųjų dedasi? Į tai istorija duoda aiškų atsakymą.
Prieš puldamas baltų žemes, Vokiečių ordino didysis magistras Hermanas Zalca ilgose d e r y b o s e užsitikrino iš imperatoriaus, „krikščionijos pasaulietinės galvos“, kad visas jo nukariautas kraštas prie Baltijos krantų būsiąs jo nuosavybė, bent jau nuo lenkų nepriklausomas (Lohmeyer, p. 76). Iš popiežiaus jis išsiprašė nedaug, nes šis naujakrikštus šiaurėje, Livonijoje ir Prūsijoje, paėmė į savo globą ir reikalavo jiems&nbsp;&nbsp; palikti&nbsp;&nbsp; laisvę.

Taigi iš pat pradžių, Vokiečių ordinui tik žengiant į baltų žemes, jų skatinamoji galia pasirodė esanti siekimas valdyti. „Jie norėjo viešpatauti, o ne Kristaus mokymą skelbti. Nėra jokio ženklo, kad jie būtų bent bandę platinti mokslą to, kurio paveikslą savo herbe turėjo“. Taip rašo Augustas von Kotzebue savo veikale „Senoji Prūsijos istorija“, I, p. 150.
Nebe pirmą kartą ginantis nuo svetimšalių įsibrovėlių, ėmė palengva aiškėti, ko Ordino riteriai griebdavosi per savo antpuolius. Jie rodydavo vis didesnę neapykantą už laisvę kovojantiems prūsams ir galiausiai tapo jų mirtinais priešais.
Labai keista, bet dar ir šiandien vokiečių istorijos knygose pasitaiko samprotavimų, kuriais norima įteigti didvyriškas prūsų grumtynes buvus piktavališkas, net nusikalstamas. O juk tai buvo ne kas kita, kaip pasipriešinimas smurtui. Taigi Ordino skatinamąja galia greitai tapo siekimas valdyti.

Slogią nuotaiką kelia Ordino kronikininkų Petro Dusburgiečio, Vygando Marburgiečio ir Petro Zuchenvirto XIVa., Jono Posilgiečio XVa. ir kitų aprašymai, kai jie pasakoja apie nuolatinius gaisrus, siaubimus ir plėšimus, vykdytus Ordino kariuomenės, kai jie rašo, kad buvo žudoma ligi paskutinio žmogaus neatsižvelgiant nei į amžių, nei į lytį. Taip būta tūkstančius kartų. O laikui bėgant įsibrovėlių užkariautojų žiaurumas dar didėjo.

Kur tik galėta, griebtasi klastos. Volrado Wunderlicho šiurpus pasielgimas – tai tik vienas labai ryškus pavyzdys. Siekimas valdyti akivaizdžiai virto troškimu naikinti. Jis tuo labiau reiškėsi, kuo toliau į rytus Ordinas brovėsi.
Tačiau būtų neteisinga tokį Vokiečių ordino elgesį laikyti, kaip kartais pasitaiko, tiesiog vokiečių palinkimu į pikta, vokiečių bruožu. Tai kyla n e iš tautos savitumo, o randasi iš žemutinio lygmens kosminės galios, kai tik žmogus ima ją garbinti kaip kokią dievybę. Taip randasi troškimas valdyti, taip jis perauga į prievartos troškimą ir galiausiai – į troškimą naikinti. O tada jau geros visos priemonės, kurios padeda pasiekti tikslą.

Taip jau būna, kad germanus greičiau apima troškimas valdyti, juo labiau vokiečius, kurių nepaleidžia sunki žemės trauka. Tai aiškėja ir iš Vygando Marburgiečio pasakojimų (pagal dr.G.Bujacką, p.6): „Užpultieji dažnai patirdavo baisių žiaurumų, nieko nebuvo pasigailima, jokios lyties“. Arba, kaip rašo von Barenas „Įsruties pilyje“, p.10: „1372 metais riteriai naktį užpuolė 4 lietuvių kaimus; ir visus miegančius išžudė, didelius ir mažus, jaunus ir senus, ir grįžo atgal“.

„Kartais vykdavo ir bendri karo veiksmai su Livonijos magistru. Degančių Lietuvos kaimų pašvaistės buvo įprastinis ženklas, kuriuo viena kariuomenė pranešdavo kitai, jog artinasi. Paprastai Livonijos kariuomenės pasirinkdavo siaubti arčiau Baltijos jūros esančias sritis, o prūsų (Vokiečių ordino) kariuomenės – sritis palei Nemuną ir jo intakus“ (dr. G.Bujack, p.12).

Ir Petras Zuchenvirtas, kuris 1377 metų rudenį į Lietuvą lydėjo Austrijos hercogą Albrechtą, smulkiai išdėsto, kaip per 8 dienas buvo siaubiamos vietovės abiejose Dubysos pusėse ir būriais žudomi gyventojai. Tada buvę atplaukę 600 laivų su 30 000 (!) kariuomenės (Fritz Boldt, Daktaro disertacija, p.27).
1379 metų vasario mėnesį Livonijos magistras užpuolė Žemaitiją ties Minijos aukštupiu, ir neliko užpultuose kaimuose nesunaikinto nė vieno namo (Fr. Boldt, p.33). Beveik tuo pačiu laiku buvo užpulta centrinė Lietuva – keturiose vietose, ir niokojama su dar didesniu įnirtimu negu paprastai (Fr. Boldt, p.33). Taigi juo toliau Ordinas veržiasi į rytus, juo žiauriau jis kariauja. Voigtas, t.VI, p.3, kalba apie vieną antpuolį Žemaitijoje 1393 metais: „Keletą dienų buvo ugnimi ir kardu žiauriai kariauta, žudyta ir plėšikauta“ ir t.t.

Tuo tarpu prūsai ir lietuviai elgėsi kur kas santūriau. Nors jie buvo puolamieji. Bene apie Winricho von Kniprodės laikus pasakyta: „Vis labiau ir&nbsp;&nbsp; labiau&nbsp;&nbsp; dabar&nbsp;&nbsp; įsigali&nbsp;&nbsp; paprotys&nbsp;&nbsp; riteriškai elgtis ir su pagonimis“ (Lohmeyer p.273), tačiau šis pasakymas atrodo labai keistas. 1352 metų žiemą vieno lietuvių būrio vadas buvo prigirdytas Deimenoje, ir maršalas Hennigas Schindekopfas nusiuntė jo lavoną į Lietuvą. Tai bent riteriškumas!
Visai kas kita, kai rašoma, jog užėmus vieną lietuvių pilį jos įgula nebebuvo išžudyta (Lohmeyer, p.277). Taigi anksčiau vis būdavo išžudoma. Minėtasis vokiečių mokslininkas tęsia: „Žmoniškumo ir švelnesnių papročių, kurių anksčiau karuose su pagonimis beveik nebūta, ima ir čia daugiau rastis... Riteriai ir svečiai pradeda ir su pagonimis elgtis kaip su žmonėmis“.
Ir vis tiek netrukus Hennigas Schindekopfas sudegino lietuvių pilį su 100 lietuvių, nes jie nenorėję pasiduoti. Taigi nebūta daug to žmoniškumo, kaip gal kam atrodytų. Tie lietuviai gal verčiau žuvo ugnyje negu nuo riterių rankos.

Tokie didvyriai, kokie buvo minėtieji lietuviai, tikrai kitaip elgėsi su savo belaisviais. Ir labai galimas dalykas, kad toks lietuvių elgesys buvo paskata Ordino broliams riteriškiau elgtis. Belaisvių lietuviai nežudė, išskyrus nebent atvejus, kai bausdavo už žiaurumą. Jie ketino į nelaisvę paimtus riterius išsikeisti į belaisvius lietuvius. Ir visa tai esmingai veikė Ordiną. Iš čia tas jo „riteriškumas ir žmoniškumas", netgi tokiu laiku, kai Ordino kariuomenės žiaurumas, kaip tai vėliau paaiškės, buvo dar sustiprėjęs.

Dr. G.Bujackas savo veikalo p.5 sako: „Bet Lietuvos bajorų ir didžiųjų kunigaikščių atžvilgiu riteriai visados pasirodydavo riteriškai. Jau vien dėl paimtųjų į nelaisvę Ordino brolių iškeitimo&nbsp;&nbsp; laikytasi šios taisyklės“. Taigi lietuvių jie nebežudydavo. O tada kyla klausimas: kodėl gi riteriai iš pat pradžių taip nesielgė? Matyt, to jiems reikėjo išmokti iš lietuvių.
Taigi aiškiai matyti, kokios visai skirtingos buvo abiejų pusių skatinamosios galios. Ir kiekvienas, ramiai pasvarstęs, negalės nepripažinti puolamųjų prakilnumo, kurio Ordino broliai visai neturėjo. Prūsai ir lietuviai savo gynybinėse kovose neabejotinai buvo palaikomi tauriausių galių bei paskatų. Tai buvo ryžtingi kovotojai už aukščiausias gyvenimo vertybes, už savo laisvę, žmogiškąjį orumą, už savo kultūrą, taigi už tikrąjį žmoniškumą ir dėl to net pasiaukojantys.

psl: 9 iš 12

9. LŪŽTANTIS KALAVIJAS

Lietuvos silpnumas. </b>Su Lietuvos valdovų ir gynėjų, narsiųjų didvyrių Algirdo ir Kęstučio mirtimi atrodė prasidėsiąs Ordinui palankus posūkis. Jau remdamas Jogailą prieš jo dėdę Kęstutį, Ordinas įsikišo į Lietuvos likimą. Atrodė, jo įtaka ims didėti. Dėl tolesnių užkariavimų nebebuvo abejonių.
Tačiau Ordinas šia linkme nepažengė į priekį nė žingsnio. Net ir mažesniųjų Lietuvos vietų gyventojai Ordinui užpuolus gindavosi, ir gana sėkmingai. Tada Ordinas pamėgino kitais būdais artintis prie savo tikslo. 1382 metų spalio 31d. jam pavyko pasiekti, kad Jogaila atiduotų Žemaitiją iki pat Dubysos.
Nors Vytautas, pabėgęs iš kalėjimo, buvo visai bejėgis, tačiau Jogailai jis atrodė pavojingiausias priešas. Be to, ir&nbsp; Ordinas negalėjo pakęsti Lietuvos stiprėjimo.
Todėl jis mielai priglaudė nuo Jogailos bėgantį Vytautą. Žemaičiai, tiesa, siūlė jam paramą prieš Jogailą, tačiau Ordinas užbėgo už akių. Jis pasiekė, kad Vytautas jam perleistų visą Žemaitiją iki Nevėžio ir pažadėtų, kad visos žemės, kurias jis atgaus Lietuvoje, taps Ordino lenu. O tada padėjo Vytautui kovoti dėl tėvo palikimo. Taip, Ordinas pats 1383 metais paskelbė&nbsp;&nbsp; Jogailai&nbsp;&nbsp; karą ir įsibrovė į Lietuvą.

Dabar Jogaila stengėsi su Vytautu susitaikyti. Vytautas perėjo į pusbrolio pusę. Vokiečių istorinėse knygose tai bus pažymėta kaip pirmas Ordino išdavimas. Bet Vytautas tik tą patį padarė, ką jau anksčiau buvo padaręs Ordinas, kai jis J o g a i l ą parėmė prieš Kęstutį, o paskui vėl Vytautą prieš Jogailą. Argi tai ne išdavystės?
Vytautas siekė vieno aiškaus tikslo. Pirmiausia jis norėjo įgyti daugiau savarankiškumo kovoje prieš Ordiną. Dėl to su pusbroliu Jogaila išgriovė įvairius Ordino statinius palei Nemuną. Tada Ordinas, suprantama, vėl pradėjo karą. 1385 metų rudenį jis su daugeliu „svečių" iš Europos įžygiavo į Lietuvą.
Norėdamas visą Lietuvos galybę suimti į savo rankas, Vytautas stengėsi nenusileisti Jogailai. Todėl pirmiausia jis kurstė Jogailą tapti Lenkijos karaliumi. Tai įvyko 1386 metais. Jogaila Krokuvoje apsikrikštijo, susituokė su jauna Lenkijos karaliene Jadvyga ir tapo Lenkijos karaliumi. Tačiau drauge jis tebebuvo ir Lietuvos valdovas.
Tokiu būdu Ordino politinė padėtis vėl pasidarė nebe itin palanki. Tačiau tuo tarpu Ordinas ir Lenkija ilgesniam laikui sudarė taikos sutartį. Lietuvą su Lenkija siejo tiktai Jogailos asmuo, o Lietuvoje jam atstovauti buvo paliktas brolis. Taigi Ordinas ir toliau galėjo prieš Lietuvą kariauti.

Tuo tarpu Jogaila su Jadvyga, daugeliu vyskupų ir vienuolių atvyko į Lietuvą dar kartą pagonių krikštyti. Tokiu būdu Ordinui būtų atimta dingstis kariauti, nes jis esą kariaująs tik dėl pagonių krikšto. Bet Jogailos ir Jadvygos pastangos pasiekti Lietuvai taiką buvo bevaisės. Ordinas neatsisakė savo karo žygių į Lietuvą. Jis net sutelkė didesnę kariuomenę – 1387 metais pirmą kartą prisiverbavo samdinių. Kaip tik tuo laiku vėl atvyko daug svečių iš tolesnių Europos vietų, atvyko net kilmingų asmenų iš Vokietijos, Prancūzijos ir Anglijos; iš Anglijos – būsimasis karalius Henrikas IV, tuomet dar grafas Derby.
Vytautas iš Jogailos nepasiekė, ko norėjęs. Jis turėjo pasitenkinti nedidele sritimi pietuose. Lietuvai apginti jis nieko negalėjo padaryti. Ir 1388 metų rudenį Ordinas įsiveržė į Žemaitiją ir nepaprastai ją nusiaubė. Lenkams ėmus protestuoti, 1389 metais Neidenburge pradėtos derybos, kuriose Ordinas savo pretenzijas į Lietuvą grindė Lietuvos karaliaus Mindaugo dovanojimo raštais.
Ordinui buvo labai paranku, kad Vytautas ieško jo paramos prieš savo pusbrolį. Vytautas netgi dalyvavo 1390 metų pavasarį viename Ordino žygyje prieš Lietuvą. Turėta net pabūklų ir anglų lankininkų. Du mėnesius Ordinas šeimininkavo Lietuvoje.
1391 metais naujas didysis magistras Konradas Valenrodas irgi sudarė su Lenkijos karaliumi Jogaila ilgalaikę taikos sutartį. Tačiau dar tų pačių metų rudenį, spiriamas atvykėlių svečių, Ordinas vėl patraukė į Lietuvą. Buvo sugriauta nemažai lietuvių pilių ir pastatyta keletas naujų Ordino pilių ir jos perduotos Vytautui. Taip buvo padaryta pradžia jo viešpatavimui visoje Lietuvoje. Tačiau Vytautas tebebuvo nuo Ordino priklausomas.
Lenkų karaliaus nesutarimai su Ordinu dėl vienos srities prie Dravantos žiočių ir Jogailos brolių nesugebėjimas įsitvirtinti Lietuvoje trukdė Jogailai griebtis kokių nors priemonių prieš Vytautą. Užtat Vytautas pabandė išsivaduoti nuo Ordino. Jis kreipėsi į Jogailą pritarimo jo viešpatavimui Lietuvoje. Ritersverderio pilyje netoli Kauno Vytautas suėmė vokiečių riterius bei svečius; svečius paleido namo, o pats susitarė su Jogaila dėl Lietuvos valdymo.
Lietuvos galybės iškilimas. Taip 1392 metais Vytautas savo tikslą pasiekė. Dabar jis valdė visą Lietuvą ir tas Rusijos sritis, kurios buvo įėjusios į jo protėvių valstybę. Laikui bėgant, šias sritis jis dar padidino, ir jau galėjo vadintis didžiausios Rytų Europos valstybės valdovu. Priklausomybė nuo Jogailos, Lenkų karaliaus, jo pusbrolio, nedaug ką tereiškė. Iš tikrųjų jis buvo stipresnis ir savarankiškesnis, nes Jogaila Lenkijoje priklausė nuo didikų. Vytauto valstybė buvo triskart didesnė už Lenkiją.
Dabar Vytautui reikėjo Vokiečių ordiną padaryti nebepavojingą ir visai išsilaisvinti iš Lenkų priklausomybės. Visus likusius metus Vytautas siekė tik šių tikslų. Ordinas gerai žinojo, kad ne Lenkija, o Lietuva, Vytautas, gali perlaužti jo kalaviją.

Taigi Ordinas savo nelaimei toliau tęsė karus prieš Lietuvą. Garsieji karo žygiai dalyvaujant ir svetimšaliams vykdyti dar atkakliau nei anksčiau. Šimte kelių aprašymų buvo tiksliai nurodytos šių žygių kryptys.
1392 ir 1393 metais Ordino broliai įsiveržė į pietų Lietuvą, į Gardino apylinkes; 1394 metais naujas didysis magistras Konradas Jungingenas su daugybe svečių surengė didelį žygį į Lietuvos gilumą.
Tuo tarpu Vytautas ėmė energingai veikti pietryčiuose ir rytuose. Šiaurėje jo pagalbos prieš riterius šaukėsi kanauninkai. Vytauto ir Jogailos prašymu Ordinui skersai kelio stojo tik vokiečių imperatorius Vaclovas, uždrausdamas jam karo žygius į dabar jau krikščionišką Lietuvą. Tik tas draudimas buvo visai neveiksmingas.

Kai Vytautas, kaip Jogailos vasalas, dėl duoklės mokėjimo susikivirčijo su Lenkija, jis pats pradėjo derybas su didžiuoju magistru. 1398 metais juodu susitiko Nemuno saloje tarp Dubysos ir Nevėžio žiočių* (* Vadinamajame Salyne,&nbsp; prie dabartines Kulautuvos.&nbsp; (Vert.)) ir susitarė dėl tarpusavio pagalbos. Žemaitija dabar galutinai turėjo priklausyti Ordinui ir, be to, visas plotas į vakarus nuo linijos, jungiančios susitikimo salą – pietų kryptimi – su Neta, Bebro intaku aukštupyje. Dabar Ordinas stengėsi Žemaitiją iš tikrųjų pajungti. Žemaičių didikai leidosi Marienburge pakrikštijami. Tuo tarpu Vytautas panemuniais statėsi pilis ir ginklavosi dideliam karo žygiui prieš totorius, tikruosius Rusijos valdovus.

1399 metais prie Vorsklos, toli Rusijos pietuose, dėl per didelio pasitikėjimo savimi Vytautas visai pralaimėjo mūšį su totoriais. Dabar jam reikėjo lenkų pagalbos. Netrukus mirė Lenkų karalienė Jadvyga.&nbsp; Dabar reikėjo Jogailos padėtį Lenkijoj sutvirtinti ir taip apsaugoti Lietuvą (A.Voldemaras, Vytautas Didysis. – Jaunoji Lietuva, Nr.6). Dėl to 1401 metais Vilniuje sudaryta Lietuvos ir Lenkijos sutartis, kuria numatoma abiejų kraštų unija.
Ordino karai prieš Lietuvą dabar darėsi dar smarkesni. 1402 metais jis Lietuvą puolė keletą kartų. Lietuviai surengė atsakomuosius žygius. Pirmiausia jie šiaurės rytuose užgrobė Daugpilį, tada sugriovė keletą Ordino pilių prie Nemuno, sudegino Klaipėdą ir susigrąžino beveik visą Žemaitiją.
Vėl pradėta derėtis. Nutarta ginklų nepakelti ligi 1404m. Sekminių. Tada Ordinas vėl pradėjo karo žygius į Lietuvą. Bet 1405 metų žygiai jau buvo paskutiniai. Įvairiais būdais Ordinas bandė susigrąžinti Žemaitiją, sulaikė visus jam duotus įkaitus ir net paėmė naujų. Ir tuo vėl įpykdė žemaičius.
Ordinui iškilęs pavojus. Dėl įvairių pasienio vietų, o ypač dėl 1402 metais Ordino įsigyto Naujosios Markos, Lenkai rodė nepasitenkinimą. Naujas didysis magistras Ulrichas Jungingenas (1407) norėjo tęsti derybas. 1408 metais jis su Jogaila svečiavosi Kaune pas Vytautą. Vytautas palaikė Jogailą. Tada didysis komtūras įsakė visam Ordino valdomam kraštui ginkluotis.
Įtampa dar padidėjo, kai žemaičiai vieni patys pabandė Ordiną išvyti ir net įsibrovė į Ordino žemes, o Ordinas 1408 metais prie Ragainės paėmė 20 laivų, kuriais iš Lenkijos į Lietuvą buvo gabenami javai.
Tada Vytautas ryžosi tokiam dideliam žygiui prieš Ordiną, kad šis daugiau nebegalėtų jam kenkti. Naugarduke jis susitarė su Jogaila dėl bendrų veiksmų ir Pagaliau dėl lemiamo smūgio.
Greit lenkai pradėjo karo veiksmus prieš Ordiną Naujojoje Markoje ir Pomerėliuose. O 1409 metų vasarą Ordiną puolė žemaičiai. Didysis magistras suprato pavojų ir norėjo derėtis. Tačiau susitarti nepavykus, jis ryžosi karui. 1409 metų rugpjūty į Krokuvą buvo išsiųstas pranešimas, jog skelbiamas karas Lenkijai.
Nė viena pusė nebuvo pakankamai apsiginklavusi. Tačiau Ordinas Lenkiją puolė. Bet iš Žemaitijos jis buvo išvytas. Taip lietuviai Ordino žeme nužygiavo ligi Nadruvos. Vytautas, matyt, viskam buvo pasirengęs.
Bohemijos karalius Vaclovas dar ragino taikytis. Tad 1409 metų spalyje buvo sudarytos 9 mėnesių paliaubos, ligi 1410 metų birželio 23 d. B e t Lietuvai ši sutartis negaliojo.

Ir Lenkai, ir Ordinas ieškojo sąjungininkų. Bohemijos karalius Vaclovas bandė tiksliau nustatyti Ordino, Lenkijos ir Lietuvos teritorijų ribas. Vengrijos karalius žadėjo padėti Ordinui. Šis dar verbavo samdinių būrius. Mozūrai palaikė Lenkiją.
Per 1410 metų Jonines vėl prasidėjo karas. Iš Silezijos, Meiseno, Lausitzo, Tiuringijos, Frankų, Bohemijos patraukė daugybė samdinių pulkų į Prūsiją, Ordinui į talką. Algų&nbsp; knygoje&nbsp; yra daug kilmingų giminių vardų. Tačiau ne visi šie būriai atvyko laiku. Iš kunigaikščių pasirodė tik hercogas Konradas von Oelsas ir Kazimieras, Štetino hercogo sūnus, bet jie irgi buvo samdyti.

Visi Ordino žemių karo prievolininkai buvo pašaukti, parūpinta sunkiųjų pabūklų. Visi pasienio įtvirtinimai nuo Klaipėdos ligi Naujosios Markos buvo paruošti karui. Ir tada pakilo didysis magistras su gausia kariuomene į pietus, prieš Lenkiją. Kariuomenių susirėmimo vieta dar nebuvo žinoma.
Vytautas ir Jogaila surinko kur kas didesnę kariuomenę. Ypač Vytautas rūpinosi suduoti lemiamą smūgį. Jogaila traukė iš pietų, Vytautas iš rytų palei Narvą. Jis savo armijoje, be lietuvių, turėjo rusų ir totorių.

Vengrijos karalius Zigmantas dar norėjo tarpininkauti. Bet kai Jogaila atsisakė, paskelbė jam karą. Tik Jogaila to visai nepaisė. Liepos 9 d. peržengė Ordino sieną ir traukė siaubdamas kraštą palei Dravantą aukštyn. L i e t u v o s kariuomenė žygiavo jam priešais.
Lemiamoji kova. Liepos 15 dieną jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė jau stovėjo tarp Gilijos ir Hohenšteino priešais Ordino kariauną.
Ordino kariuomenės žygis į čia buvo sunkus, per audrą, ji neturėjo nakties poilsio. Bet Vytauto ir Jogailos kariuomenės irgi žygiavo per sodrų lietų. Dabar jos rikiavosi mūšiui.
Vytautas greit pasiruošė ir ragino Jogailą paskubėti. Šis delsė. Pagaliau pasiruošė kovai ir jis, sėdo ant žirgo ir apžvelgė slėnį tarp dviejų priešiškų armijų.
Didysis magistras nekantraudamas pasiuntė Jogailai bei Vytautui du kardus – iššūkį tuojau pradėti mūšį. Kardus jie priėmė, ir Vytautas puolė Ordino kariuomenę su karo šūkiu „Vilnius“. Lenkų šūkis buvo „Krokuva“.

Ordino kariuomenė atsakė dideliu smūgiu. Lietuviai dėjosi bėgą, juos persekiojo dalis Ordino kariuomenės, tuo tarpu kita dalis puolė lenkus. Sustojusi glaudžiomis gretomis ir tada beveik neįveikiama Ordino kariuomenė buvo perskirta. Vytautas čia panaudojo dažną totorių kovos būdą. Dabar jis puolė Ordiną iš naujo ir apsupo jo kairįjį sparną. Kulmo diduomenės vėliavnešys Mikelis von Renys puolė bėgti. Tačiau centre didysis magistras ir jo riteriai tikrai žūtbūtinai kovojo su lenkais. Vytautas puolė Ordino pajėgų branduolį. Ir didysis magistras su narsiausiais riteriais krito. Tada bėgo jau ir kiti. Vytautas savo strategija pasiekė visišką pergalę.
Ordino kariuomenė buvo sumušta. Jo kalavijas sulaužytas. Baigėsi didžiausias mūšis per visus viduramžius. Kovos lauke kritusiųjų buvo tiek daug kaip tikriausiai jokiame kitame tų laikų mūšyje. Mūsų dienomis pateikiami kuklūs kariuomenių dydžio ir kritusiųjų skaičiai vargu ar teisingi. Ankstesniuose mūšiuose nurodoma buvus daugiau kovojančių. O čia gi būta lemtingos kovos. Ir ji įvyko. Vytautas savo tikslą prieš Ordiną pasiekė.
Dvi dienas nugalėtojai pasiliko prie žuvusiųjų. Didžiojo magistro kūnas buvo su pagarba pašarvotas ir pasiųstas į Marienburgą.
Ordinas netenka visos savo galybės. Šio mūšio baigties pasekmės buvo milžiniškos. Kaimų ir miestų gyventojai vijo riterių įgulas iš pilių ir reiškė ištikimybę Lenkų karaliui. Kartais riteriai savo valia atiduodavo pilis. Iš pasienio pilių tik Dancigo liko Ordinui ištikima. Dar Torunė ilgai spyriojosi prieš pasiduodama. Tačiau šalies didikai ir vyskupai tuoj pat pasidavė Lenkų karaliui.
Vienas Ordino kronikininkas rašė: „Tokios didžios neištikimybės ir tokio greito persimetimo nebuvo girdėta jokioje šalyje“.
Jogaila nuo liepos 18 iki 23 dienos traukė per Prūsiją iki Marienburgo su mintimi, kad vienu kirčiu yra užkariavęs visą kraštą. Miestams jis suteikė visas jų pageidaujamas teises.
Per 14 dienų beveik visa Ordino žemė tapo Jogailai pavaldi. Toks buvo stiprus netikėto pralaimėjimo poveikis. O juk Ordino valstybė buvo laikoma geriausiai tvarkoma visoje Europoje.

Buvo atstovaujamas kiekvienas luomas. Apie kumščio teisę, kuri galiojo Vokietijoje, čia, O r d i n o žemėje, niekas nebuvo girdėjęs. Galėjai pasigesti tik artimesnių santykių tarp svetimšalių riterių ir vietos gyventojų. Arčiau įsižiūrėjus matei dažnai prasiveržiantį polinkį smurtauti, kaip Ordinui įprasta. „Tebetęsiama agresyvi Ordino politika prieš Lietuvą ir buvo visų pastarojo laiko karų&nbsp;&nbsp; priežastis" (Lohmeyer, p.373).
Kai Jogaila pasirodė prie Marienburgo, tas jau buvo puikiausiai pasiruošęs gintis. Tuo pasirūpino Heinrichas von Plauenas, Šveco komtūras ir būsimasis didysis magistras. Tačiau jis bandė derėtis. Jogaila derybas atmetė, reikalaudamas pasiduoti.

Tuo tarpu artinosi iš vakarų samdytoji kariuomenė, o iš šiaurės – Livonijos ordino maršalas. Pietuose į Lenkiją įsiveržė Vengrų karalius Zigmantas. O svarbiausia buvo Lietuvos valdovo Vytauto pasielgimas: jis paliko Lenkų karalių vieną ir patraukė namo.
Tai buvo, aišku, gerai apgalvota. Ordino galybė palaužta. Lietuvai jis nebebuvo Pavojingas. Bet nereikėjo ir Lenkijai leisti per daug įsigalėti. Taigi Jogailai nebeliko nieko kito, kaip nutraukti Marienburgo apsiaustį ir grįžti galiausiai į Lenkiją, ypač kad jo kariuomenėje prasidėjo maras. Ir per trumpą laiką visos Ordino užkariautos žemės vėl sugrįžo į Ordino valdžią.

Naujas Ordino didysis magistras Heinrichas von Plauenas bandė sudaryti taiką. Tam jį spaudė užsienio svečiai. Ir jo paties gynybinės pajėgos bei ištekliai buvo labai sumenkę. Taigi 1411 metų vasario 1 d. Torunėje sudaryta taika tarp Jogailos, Vytauto ir Mozūrų bei Slupsko kunigaikščių iš vienos pusės ir didžiojo magistro bei Livonijos ordino riterių iš kitos. Lenkijos naudai Ordinas atsisakė ginčijamų Dobrynės žemių pietuose ir Žemaitijos šiaurėje, be to, sumokėjo vaduotpinigius už belaisvius.
Tarpininkaujant Vengrijos karaliui, 1413 metais Vytautui buvo pripažinta visa Žemaitija, dešinysis Nemuno krantas ir Klaipėda. Ordinas vis dėlto stengėsi dar ką nors sau laimėti. Jogaila irgi nebuvo visai patenkintas. Dėl to 1419 metais jis vėl šaukėsi imperatoriaus sprendimo. Bet tam pasipriešino Vytautas (Baczynski, Kodeks diplomatyczny Litwy, p.237).
Įvyko ilgos derybos. Pagaliau 1422 metais Melno sutartimi buvo nustatytos rytinės ir šiaurinės Ordino sienos; jos tokios ir liko iki 1919 metų. Ordino žemės beveik nė nesumažėjo.

Tačiau greit visa tai pasikeitė. 1430 metais Vytautui mirus, visai kitokia tapo ir politinė Ordino padėtis Lenkijos atžvilgiu. Prūsijos sąjunga, 1407 metais sudaryta krašto kilmingųjų teisėms ginti nuo Ordino, 1435 metais pasiūlė karaliui Kazimierui, vėl susijungusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovui, valdyti ir Prūsiją. Taigi Ordinas įgijo priešą ir savo viduje (Toeppen, p.110).
1454–1466 metais vėl buvo kilęs tarp Ordino ir Lenkijos karas. Jo pabaiga – antroji Torunės taikos sutartis. Ordinas neteko plačių savo krašto sričių. Ir likusias jis valdė kaip Lenkijos-Lietuvos lėną. Tik po 200 metų jam pavyko didžiojo Brandenburgo kurfiursto politikos dėka su švedų pagalba atsikratyti Lenkijos viršenybės.

Ordino savarankiškumo praradimas turėjo nepaprastai didelę reikšmę ir Lietuvai. Nebelikus atsvaros Lenkijos galybei – Prūsijos, Lietuva pateko į vis didesnę Lenkų įtaką, ir 1569 metais, nors ir stipriai priešindamasi, buvo priversta pasirašyti Liublino uniją su Lenkija ir tapo Lenkų valstybės dalimi. Vėliau ją ištiko Lenkijos likimas – ji kartu su Lenkija žlugo.

psl: 10 iš 12

10. JUODAS MIRTIES ŠEŠĖLIS VIRŠ ORDINO ŽEMIŲ

Per daug jau paprasta Ordino žlugimą aiškinti išorinėmis priežastimis, pirmiausia – priešininko persvara. Vien to negana. Reikia ieškoti esmingesnių priežasčių. Tik vienas žvilgsnis į Ordino žemių gyvenimo skaudžiąsias puses kelia daug minčių.

Savo „Prūsijos istorijos“ II dalyje, p.293, Johannesas Voigtas rašo, kaip Ordinas stengėsi nukariautuose kraštuose gydyti karo žaizdas, kaip atsidėjęs rūpinęsis nugalėtaisiais ir naujakrikštais, kaip paslaugiai ir gailestingai savo ligoninėse slaugęs vargšus ir sergančius prūsus, globojęs našles ir našlaičius, kurių vyrai ar tėvai buvo karuose žuvę.
Tačiau Ordinas nedaug šviesos atnešė į šį kraštą. Paskui jį neatstodamas slinko juodas šešėlis. Žinios per visus anuos šimtmečius mini baisias ligas, siautusias tada krašte. Aišku, ligų būta čia ir anksčiau, bet apie kai kurias, pačias baisiąsias, aiškiai pasakyta, kad jos atsirado kartu su riteriais.

Dr.Josepho Rinko knygos „Krikščioniškos meilės darbai Ordino žemėse“ p.84 sakoma, kad raupsai Prūsijoje daug vėliau pasirodę nei kituose krikščioniškuose kraštuose, nes ši šalis tik XIII amžiuje ėmė artimiau bendrauti su Vakarų pasauliu.
„Per Ordino karius, – ten sakoma, – per atvykėlius išplito raupsai. Liga atsirado pirmaisiais metais nuo Ordino atvykimo“.

Tiesa, Ordinas stengėsi raupsuotuosius atskirti. Daugelyje miestų jis įrengė jiems ligonines ir prieglaudas, tačiau ,,po kraštą klajojo būriai neturinčių pastogės raupsuotųjų“.
O jei krikščioniškuose Vakaruose siausdavo didelės epidemijos, jos kartu su kareiviais ateidavo ir į Prūsiją. Jau 1237 metais čia siautė maras. „Jis palietė daugiausia naujakrikštus“. Čia yra apie ką pamąstyti.</p>
Ypatingai baisus buvo 1313 metų maras. Juodoji mirtis vaikščiojo po Ordino žemę nuo 1348 iki 1353 metų. Tik per vienerius metus Dancige mirė 13 000, Torunėje daugiau kaip 4000, Elbinge apie 6000, Karaliaučiuje apie 8000 miestiečių ir 117 Ordino brolių, iš viso apie 50 000 žmonių.

1360 ir 1361 metais vėl kilo maras. Marienburge mirė 2500, Elbinge 13 000 žmonių. Vėl ėmė siausti maras 1372-1375 metais. 1384-1385 metais kraštą apėmė į marą panaši epidemija. 1398 metais maras nusinešė 80 Ordino brolių.
Kažkokia epideminė liga siautė 1404 metais. 1405 metais maru mirė ,,daug vaikų, mergaičių, senių“! Taip pat maru 1416 metais mirė Kulmo vyskupas, Sembos vyskupas, didysis komtūras Friedrichas von Zollernas, garderobininkas Otto von Eilenburgas ir 86 Ordino broliai.

1427 metais maru mirė jau 183 Ordino broliai, 3 vyskupai, 560 kanauninkų bei kunigų, per 38 000 miestiečių ir valstiečių, per 25 000 tarnų bei tarnaičių, apie 18 000 vaikų, iš viso 81 746 žmonės.
Vėliau, apie 1450 ir 1454 metus, vėl būta maro epidemijų Dancige. Vasarą ten mirę apie 20 000 žmonių. 1472 metais pasirodė ir sifilis.
Šie skaičiai atrodo pernelyg dideli. Tačiau tokie pateikiami, ir turėtų bent kiek atitikti tikrovę.

Ordino higienos sąlygos bei apsisaugojimo būdai pagal tuos laikus buvo nepaprastai geri. Kiekvienu maro pasireiškimu turėjo būti pranešta gydytojui, ir tas imdavosi reikiamų priemonių.
Kai kam gal šis ligų gausumas neatrodys kuo nors ypatingas. Kai toks žmonių antplūdis iš visų pasaulio kraštų, tai gal ir yra kone natūralus reiškinys. Tačiau jis rodo buvus tam tikrą gyvenimo būdą ir ypatingas gyvenimo aplinkybes.
Jos turėjo būti sunkesnės nei kur kitur Europoje. Tuo buvo kalti čia į vieną, čia į kitą pusę traukiantys gausūs avantiūristai. Palyginus su gyvenimu iki atvykstant Ordinui, šie užgriuvę apverktini įvykiai buvo tikriausia juoda neganda.

psl: 11 iš 12

11. ORDINO LIKIMO PAGRĮSTUMAS

Čia reikėtų atsiriboti nuo Ordino išorinio iškilimo ir žlugimo. Daugeliui išorė yra viskas. Jie, pavyzdžiui, kalba apie kokio nors žmogaus iškilimą, jeigu jis įstengė sukaupti dideles materialines gėrybes. Turtas daugeliui yra iškilumo matas. O reikėtų tuo matu laikyti žmogaus sugebėjimus.

Bet ir tai nėra teisingiausias vertės matas. Iš tikrųjų žmogus ima kilti ugdydamas vis tobulesnį žmoniškumą. O smukti ima, jeigu jo žmoniškumas vis labiau blėsta ir visoje jo gyvensenoje nusveria žemosios prigimties nedoros jėgos. Tai sveiko proto sprendimas, kad tada yra nuopuolis.
Ne vien atskiras žmogus, bet ir didelė bendrija, net visa tauta gali patirti tokį nuopuolį ir žlugti. Kvailumas priežastį mato išorinėse aplinkybėse. Tik realios, gyvybingos dvasinės vertybės, būtent kuo aukštesnis žmoniškumas, užtikrina visos tautos patvarumą ir kilimą. O šių vertybių sumenkėjimas neišvengiamai tautą&nbsp;&nbsp; žlugdo.

Bet dvasinės vertybės juk nepasveriamos. Jos gali ir nepastebimai egzistuoti, kol galiausiai pajuntama jų reikšmė. Šimtus metų trunkanti evoliucija nepaprastai tiksliai atskleidžia tautos vidinę būklę, tautos brandą ar nebrandumą.
Taip buvo ir su Vokiečių ordinu. Jo istorija rodo, kaip vis stipriau ėmė reikštis tai, kas galiausiai nulėmė jo žlugimą. Nors pradžioje Ordinas gal ir turėjo gryno, kilnaus žmoniškumo,&nbsp; tačiau per ištisus du šimtus metų karų tai neišvengiamai seko ir g a 1 i a u s i a i beveik išblėso.
Bet tas žmoniškumas abejotinas atrodo nuo pat O r d i n o veiklos pradžios aisčių žemėje. Tai matyti, pvz., kai prūsai buvo apgulę Baigos pilį. Tada Ordino broliai sugebėjo vieną „atverstą“ prūsą prikalbėti, kad išduotų savo tautiečius. Jo vardas buvo Pomandė (Pomanta). Tada pavyko apsupus netikėtai užklupti ir išžudyti visus iki vieno.

Smerktiniausia visame šiame įvykyje pasinaudojimas naujakrikštu kaip išdaviku. Kitas atvejis yra jau minėta brolio(!) Volrado Wunderlicho klasta ir žiaurumas Lencenburge porai dešimtmečių praėjus. Reikia suprasti, kad žiaurumas ir prievarta taip nepažeidžia paties asmens žmoniškumo esmės, kaip kad klasta, išdavystė ir kurstymas apgauti ar išduoti.
Tačiau Ordinas per visą savo istoriją naudojo šiuos dalykus. Nuolatos jis vertė prūsus bei lietuvius išduoti savo tautiečius, net kovoti prieš juos. Atrodo, jis nė nelaikė tokių veiksmų negarbingais. O šiandien? Šiandien turėtume būti pažengę toliau. Juk tik tie žmonės patikimi, kurie įstengia būti teisingi.

Dar yra rašoma, kad Ordinas, ypač vėlesniais laikais, vietos gyventojus sukurstydavęs ar priversdavęs rodyti kelią žygiuose prieš jų tautiečius. Jie vadinosi vedliai. Aišku, kartais jie tarnaudavo ir savo noru, net yra buvę – tarnauja čia Livonijos ordino broliams, čia – Vokiečių ordinui Prūsuose. Bet kai šios abi kariuomenės karo žygiuose Lietuvoje susitikdavo, „tai toks žvalgas būdavo nukertamas“ (dr. G. Bujack, p. 5).
Karui ilgėjant, stiprėjo ir kariaujančių šiurkštumas bei žiaurumas. Apie tai kalba visi anų laikų autoriai ir tie, kurie jais remiasi. Tebus paminėti Lohmeyeris, p.219, 239, ir Fr.Boldtas, p.31, 101. Vis dažniau pasitaiko posakių „žmonių medžioklės“, „pagonių medžioklės“. Galima įsivaizduoti, kas tuo pasakoma. Kariaujančių riterių žmoniškumo spindesys vis blėso. Suvešėjo žemosios jėgos.

Šie vidiniai reiškiniai tiesiog simboliškai pasirodydavo ir išorėje. Į Ordiną veržėsi vis daugiau žmonių, nebejaučiančių jokio religingumo. Didžiojo magistro Wernerio von Orselno žūtis 1330 metais nuo Ordino brolio (!) iš Klaipėdos pilies Johanno von Enndorfo rankos primena voties pratrūkimą. O votys juk yra tikri ženklai, kad serga visas organizmas. „Tokių nesutramdomų vyrukų pasitaikydavo Ordine“, sako Lohmeyeris savo veikalo p.239.
Prisimintinas čia dar kartą ir anas įvykis, kai riteriai nužudė nelaisvėn paimtą lietuvių kariuomenės vadą, nors Ordino maršalas jam buvo garantavęs gyvybę.

1374 metais Didįjį ketvirtadienį Marienburge Ordino riteris grafas von Nassau kunigą, dalijantį riteriams komuniją, nustūmė nuo altoriaus ir kojomis sutrypė taurę su ostijomis. Aišku, jis laikytinas pamišėliu. Tačiau ar visas Ordino elgesys buvo sveiko žmoniškumo valdomas? Troškimas valdyti ir pajungti galiausiai virto tikru troškimu naikinti.
Kitaip ir negalėjo būti, nes riterių kariuomenės didžiąją dalį juk ir sudarė nuotykių ieškotojai. O Lietuvoje gi buvo galima deginti, plėšti, žudyti kiek tik širdis geidžia. „Daugelis piligrimų, vykusių į Lietuvą, turėjo anaiptol ne tauriausių paskatų“ (Lohmeyer, p.300).

Kai pažiūri į tuos visos „krikščioniškosios“ Europos žygius ir į tai, kas jų metu Lietuvoje buvo daroma, kai pagalvoji,&nbsp; kad žmonės ir iš aristokratijos luomų, iki kunigaikščių ir karalių, tuose žygiuose dalyvavo, tai turi sutikti, kad Europa tada buvo tiesiog apimta ligos, kuri didžiausiais žiaurumais išsiliejo ant aisčių branduolio – lietuvių.
Ir galiausiai – Ordinas vis labiau ėmė naudotis samdiniais, pradėjęs tai daryti nuo 1387 metų. O šie neabejotinai buvo menkesnio žmoniškumo negu kad riteriai. Taigi nebus perdėtas anas pasakymas, jog prieš Lietuvą suplūdo „krikščioniškosios Europos atmatos“.

Greta šitų žmonių, kartu su jais reikėjo ir to krašto gyventojams eiti į karą. Sunkiai įsivaizduojama, kad jie, kaip ir riteriai, dar nepraradę žmogaus vertės ir garbės supratimo, būtų galėję tai ilgai išlaikyti. Jie turėjo paskęsti šitame nedorybių sraute.
Tai buvo suprasta netgi anuomet. Šių karų žiaurumo nėra ko teisinti anų laikų šiurkštumu. Ordino k a r a s prieš Lietuvą ir tada jau buvo smerkiamas. Buvo rašoma: „Joks protingas žmogus negalėtų suprasti, ko anie ponai ir riteriai šitais brangiai atsieinančiais žygiais siekė. Jie pasinerdavo į lengvabūdišką, nedorovingą gyvenimą“ (Lohmeyer, p.300). Poetas Heinrichas der Teichneris tuos žygius irgi smerkia, bet tik dėl to, kad jie, trumpai trukdami, tiek daug kainavę (dr. G.Bujack, p.20).

Nesibaigiantis karas veikė žmones, darė žiauresnius. Visa riterių dora ir kilnumas neišvengiamai turėjo prapulti. Pagalvokime tik apie riterių skaistybės įžadą &nbsp;– ar jis neatrodo kaip pasityčiojimas, kai atsirado tiek daug nemoterystėje gimusių vaikų, kad ir Ragainės pilyje. Šis vidinis žmogiškųjų vertybių žlugimas tegalėjo turėti vienokius padarinius – paties Ordino žlugimą. Taip, visi tamsieji, slogieji reiškiniai Ordino valstybėje galiausiai kildintini iš ano vidinio jo nuosmukio.

psl: 12 iš 12

12. ORDINAS, KULTŪROS ATNEŠĖJAS IR SKLEIDĖJAS

Taip daug kalbama ir rašoma apie Vokiečių ordiną, kaip atnešusį ir skleidusį kultūrą mūsų tėvynėje, jog kažin ar bereikia plačiau apie tai kalbėti.
Per visą 100 metų nuo Ordino įžengimo į Prūsiją Ordino valstybė buvo laikoma viena geriausiai sutvarkytų Europoje. Tai buvo organizmas, kurio visi nariai tikslingai dirbo. Žmonių tarpusavio santykiai, žmogaus su visuomene, su valstybe, valstybės su piliečiais – viskas gana tiksliai buvo nustatyta, visi tarpusavio veiksmai suderinti, pasirūpinta teisėtvarka, atskiro žmogaus apsauga, bent jau atsikėlusiais vokiečiais, vyko keitimasis gaminiais ne tik krašto viduje, bet ir su užsieniu, pvz., Ordinas varė net valstybei naudingą prekybą krašto brangenybe – gintaru; trumpai: Ordino žemėse žmonių gyvenimo visumą buvo aprėpusi pranaši tvarkančioji galia.
Ir tai neabejotinai yra kultūra. Tokios tvarkos, kokia buvo sukurta, anksčiau čia nebuvo buvę. Taigi Ordino nariai neišvengiamai turėjo būti kultūringi. Jų Ordinas su jame veikiančiomis jėgomis buvo visos valstybės gyvenimo šerdis. Jis buvo tam tikros kultūros nešėjas.
Bet kad ir anksčiau mūsų krašte kultūros būta, rodo ir tai, kas lig šiol buvo kalbėta. Pranešimai svetimųjų, kurie per šimtmečius buvo krašte lankęsi, aiškiai liudija ten gyvavus kultūrą, tačiau visai kitokio pobūdžio.

Taigi Ordinas į kraštą ne tiesiog atnešė kultūrą, o – kitokią kultūrą. Tai atrodo buvusi apgalvotos tvarkos, proto kultūra. Ir kai mąstome apie Ordino veiklą skatinusias jėgas, apie jo tikslus, kai žvelgiame į tai, kas ligi mūsų laikų išliko kaip anos kultūros paminklai, – į tvirtus pilių mūrus, aukštyn kylančius milžiniškus tvirtovių bokštus, tada pasidaro aišku, kad Ordinas buvo jėgos kultūros ir materialinių siekių nešėjas.
Bet kultūrą suprantame kaip gyvenimo visumos ugdymą, kaip kylančių, kunkuliuojančių jėgų įvairovės palaikymą. Tačiau tam prieštarauja bet kokia jėgos kultūra, nes ji a t s i d e d a tik savo pačios u g d y m u i. Todėl buvo nustumti į šalį visi švietimo bei kiti kultūros klausimai. Jaunimo mokymo, kaip visuomeninės institucijos, nebuvo (dr. P.Tschackert, Dokumentai reformacijos istorijai, p.9). Taigi Ordinas skleidė labai ribotą, vienpusę kultūrą, jis teskatino žemesniąsias jėgas, nors ir skelbėsi ginąs prakilnųjį žmoniškumą.

Prisiminkime vien tai, kokios ligos, visokiausios negandos kartu su Ordinu į šį kraštą atėjo, ir jis daugiau nebeatrodys tiktai kultūros nešėjas. O jei dar pagalvosime, kaip mažai žmoniškumo būdavo parodoma net Ordino broliams, tai šis teigimas bus tik svaresnis.
Vokiečių mokslininkas dr.W.Piersonas savo „Prūsijos istorijoje“ sako: „Po Hermano Zalcos ir Hermano Balko mirties (1236m.) į naujakrikštus (prūsus) buvo žiūrima nebe su išmintingu atlaidumu, o beveik (!) kaip į vergus. Ir dėl to, kai tik 1260 metais prie Durbės Ordinas patyrė didelį pralaimėjimą, visą kraštą kaip ugnis apėmė sukilimas“.

Taigi Ordinas neįstengė nugalėtųjų palenkti į savo pusę. Kiekviena kultūra, ypač jei ji aukštesnė, visada sužadina dėmesį ir patraukia į save. Taigi Ordino kultūra nebuvo aukštesnė. A.Thomas savo veikale „Lietuva pagal kelių aprašymus“ teigia: „Tų laikų karų... buvo toks principas, kad nugalėtojui viskas priklauso, viskas leista, ypač kariaujant prieš pagonis. Taigi ir Ordino karai su lietuviais buvo vyrų žudymas, moterų ir vaikų grobimas į nelaisvę, pasėlių naikinimas, kaimų ir vienkiemių deginimas“. – „Antpuolis (Ordino) buvo toks staigus, kad beveik nebuvo įmanoma apsiginklavusiems vyrams susirinkti gynybai“ ir t.t.
Kaip iš karo įvykių matyti, Ordino broliai kovodami dažniausiai nerodė jokio žmoniškumo arba tik labai menkai. Ir vis tiek šitie žmonės pretenduoja būti kultūros nešėjais. Palaidumas, nepaklusnumo ir net maištavimo atvejai Ordino viduje aiškiai liudija, kad siekimas valdyti teįgalino sutramdyti žemesniąsias jėgas, bet labai abejotina, ar jis galėjo tarnauti išminčiai ir gėriui.

Dr.J.Rinkas smulkiai aprašinėja labdaringą veiklą Ordino žemėse, pirmiausia labdaros įstaigas, visą gyventojams teiktą rūpybą. Bet niekur nematyti nė užuominos, kad būtų stengtasi pašalinti visų tų vargų priežastis. Būta visai taip, kaip kad šiandien, kai statomos prieglaudos girtuokliams, beprotnamiai, kalėjimai ir t.t. ir nieko nedaroma tų žmonių nelaimių priežastims pašalinti. Sakykim, girtavimui. Naivu manyti, kad girtavimas neišvengiama blogybė.

Ordino broliams kaip tik ir trūko tos aukštesnės kultūros, kurios poveikis žmogaus gyvenimą daro gražesnį ir vaisingesnį. Taigi Ordino broliai nebuvo jokie kultūros nešėjai gilesne prasme. Nors kai kurių riterių turėta nesąmoningo kilnumo, apskritai jie buvo šiurkštūs žmonės. Jau pagrindinės Ordino žygių prasmės supratimas rodo labai žemo lygio mąstyseną, „imperatorius ir popiežius padovanojo Ordinui visas pagonių žemes, jeigu jis jas užkariaus“ (dr. W.Pierson). Taigi jie puoselėjo iliuziją, kad turės jas savo valioje. Tuo tarpu baltai (prūsai, lietuviai) apie tai manė visiškai kitaip. O ar jų požiūris nebuvo teisingesnis, sveikesnis? Ar nebuvo jame daugiau aiškumo, taigi ir kultūros? Visas Ordino žygių sumanymas buvo nekultūros pasireiškimas.

Tai bus dar akivaizdžiau, jei savęs paklausime, ar galima į Ordino brolius žiūrėti kaip į kultūros skleidėjus, kad ir nedideliu, jų savotišką kultūrą atitinkančiu mastu.
Tad ką gi jie suteikė mūsų tėvynės gyventojams? Priespaudą, teisingiau – vergovę, arba mirtį. O k u 1 t ū r a , nuolat tai kartojame, skatina gyvenimą, skatina raidą. Kur šito nėra, nėra ir kultūros. Antraip net plėšikų gauja galėtų būti vadinama kultūros skleidėja. Juk ten irgi yra savo vertybių: šaunaus narsumo, suktumo, gudraus klastingumo, ištvermės sunkumuose, tarpusavio draugiškumo ir t.t.

Įsivaizduokime, kaip ten buvo. Į kraštą atvyksta svetimi, tvirtai nusiteikę valdyti. O kai tam nepasiduodama, vietos žmonės turi gintis, ir jų dauguma išžudoma, kiti paverčiami vergais. Savo žmogiškąjį orumą jie matė laisvėje ir nepriklausomybėje. Tai buvo kultūra. Ir ją Ordinas sunaikino.
Reikėtų suprasti, kad neįmanoma niekam atnešti kultūros tartum kokio apdaro, kuriuo kitas galėtų apsivilkti. Kultūra yra gyvosios kūrybos sritis. Gyvenimo raida, žmoniškumo išsiskleidimas ir skaistus, vešlus jo sužydėjimas – štai kas yra kultūra.
Dėl to ten yra kultūra, kur kasdienis gyvenimas skatinamas augti ir tas augimas puoselėjamas. Kai siekiama daugiau vertės, kokybės, o ne gausos, kiekybės.

Tuo tarpu Ordino broliai mūsų krašto gyvenimą beveik sugriovė. Vadai ir tėvynės gynėjai buvo sunaikinti pirmiausia, o paskui ir senovinės išminties skleidėjai. Dr. P.Tschakertas veikale „Dokumentai reformacijos istorijai“, p.11, teigia, kad Ordinas pagal savo išgales išnaikinęs prūsų vaidilas, o atversti jų neįstengęs.
Betgi galėjo Ordino broliai sudaryti sąlygas sklisti kultūrai tarp gyvų išlikusių. Tačiau dr. W.Piersonas „Prūsijos istorijos“ p.92 sako: „Vienintelė, bet labai tamsi Ordino valdymo dėmė buvo skriauda, kurią Ordinas darė visiškai nesirūpindamas prūsiškai kalbančių savo valdinių dvasiniais interesais. Tėviškai jis rūpinosi tik vokiečiais" (t.y. ateiviais).

Riteriai net nuosekliai siekė visiško prūsų tautos išnaikinimo. Jie uždraudė dirbantiems pas vokiečius šeimininkus kalbėtis prūsiškai; jie neparuošė liaudžiai nė vieno prūsiškai mokančio dvasininko. – Jiems nerūpėjo, kad jų valdiniai tik vadinosi krikščionys, o dažniau slapta tebesilaikė senosios pagonybės. Tokiu būdu ir dvasinėje srity vokiečiai ateiviai turėjo aiškią pirmenybę, o prūsiškumas nyko (dr. W. Pierson, p.92).
Taigi mūsų tėvynės senbuvių gyvensena, savitumas turėjo išnykti. Toks buvo Ordino brolių siekis. Jie buvo griovėjai, naikintojai. Kultūros nešėjais jų jokiu būdu negalima laikyti. Daugių daugiausia nebent galėtume pasakyti, kad jie savo pačių nusiaubtame, suniokotame krašte stengėsi palikti savo kultūros ženklų.

bus daugiau

šaltinis: biblioteka.gindia.lt
-----------------------------------

Atsakyti į Temą

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 2 ir 0 svečių