Kas ir kodėl kūrė autonomiją Vilniaus krašte 1989–1992 m.

Svarbiausi Lietuvos įvykiai
Žinutė
Autorius
Vartotojo avataras
arvydas
...
...
Pranešimai: 147
Užsiregistravo: 10 Gru 2009, 12:23

Kas ir kodėl kūrė autonomiją Vilniaus krašte 1989–1992 m.

#1 Neperskaitytas pranešimas arvydas » 31 Rgp 2013, 17:01

Jonas Rudokas. Kas ir kodėl kūrė autonomiją Vilniaus krašte 1989–1992 m.
  • Revoliuciniai 1988–1991 m. įvykiai visoje SSRS smarkiai paveikė ir Vilnijos gyvenimą: juk jie išryškino nacionalinius skirtumus, tautines problemas, kurios iki tol buvo nutylimos, slepiamos. Ne tik tautos, bet ir nacionalinės mažumos suskato ginti savo interesus – kultūrą, kalbą, reikalavo daugiau teisių. Tai paaštrino santykius tarp greta, kaimynystėje gyvenančių tautų, įsiplieskė ginčai dėl sienų, teritorijų, kai kur kilo
    net kruvini konfliktai.

    Vilnijoje ginkluotų susirėmimų, laimė, nebuvo, ta čiau padėtis pasidarė kur kas labiau įtempta nei anksčiau, būta net grasinimų surengti „antrą Karabachą“ kaip Užkaukazėje, bandyta kėsintis į mūsų valstybės teritorinį vientisumą. Pažymėtina, kad Vilniuje revoliucinis sąmyšis nepadarė jokios blogos įtakos lietuvybei, priešingai – čia ji gerokai sustiprėjo, kaip ir visoje Lietuvoje. Tiesa, trukdymų atkurti nepriklausomybę, kad lietuvių tauta taptų šeimininke savo žemėje, netrūko, vyko mitingai ir net riaušės prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Tuo pasirūpino nuo savarankiška tapusios Lietuvos komunistų partijos daugumos atskilusi dalis, pasivadinusi LKP (SSKP). Ištikima Maskvai, ji kartu su rusakalbių organizacija „Jedinstvo“ veikė daugelyje Vilniaus įmonių, palaikoma nemažos dalies lenkų. Žinoma, tą veiklą skatino ir kurstė Maskva, iš kur ėmė sklisti grasinimai, kad Lietuva, atsiskyrusi nuo SSRS, neteks Vilniaus ir Klaipėdos kraštų.

    Tačiau Vilniuje neramumai truko tik iki 1991 m. pabaigos, kai subyrėjo SSRS. Po to nemaža dalis (36 proc.) rusakalbių miesto gyventojų išvažiavo, o pasilikusieji nesunkiai atsisakė „vyresniojo brolio“ privilegijų, susitaikė su tautinės mažumos padėtimi. 2007–2009 m. atlikti sociolingvistiniai tyrimai parodė, kad Vilniaus rusai nėra svetimi Lietuvai žmonės, jie domisi tuo, kas čia dedasi, neblogai moka valstybinę kalbą, yra tolerantiški. [1] Geresnei jų integracijai trukdo nebent kai kurių politikų diegiama rusofobija, poveikį daro ir vietos lenkų nusistatymas. Tiesa, rusų skaičius ir procentas mieste mažėja, bet mažėja ir kitų tautinių mažumų dalis, o lietuvių gausėja, nors bendras gyventojų skaičius mažė- ja (žr. lentelę, apskaičiuota pagal SD informaciją).

    Paveikslėlis

    Visai kitaip klostėsi reikalai periferijoje, tiksliau, Vil- niaus ir Šalčininkų rajonuose. Turbūt svarbiausias revoliucinio laikotarpio įvykis Vilniaus krašte, palikęs gilų pėdsaką ir mūsų tautiečių, ir vietos lenkų sąmonėje, buvo bandymas įkurti čia teritorinę lenkų autonomiją. Jos idėją labai aktyviai rėmė Maskva, tikėdamasi, kad tai sutrukdys mūsų nepriklausomybės atkūrimui. Lygiai taip pat rūpinosi atskirti Padniestrę nuo Moldovos, o Abchaziją, Adža- riją ir Pietų Osetiją – nuo Gruzijos. Tačiau toks separatizmo kurstymas neatsirado iš nieko, jis turėjo tam tikras istorines šaknis. Todėl prisiminkime, kaip tautiniai santykiai, lietuvybės reikalai toje teritorijoje klostėsi socializmo laikais.

    Autonomijos ištakos

    Per visą netrumpą 1944–1989 m. laikotarpį Vilniaus ir Šalčininkų rajonai taip ir liko savotiškas rezervatas, atsilikęs ir izoliuotas nuo Lietuvos visuomeninio, kultūrinio gyvenimo. Tą lėmė ne tik mišri šio krašto gyventojų sudėtis, bet ir specifinė Maskvos politika Lietuvos lenkų atžvilgiu – pagal jos komandą 1950– 1955 m. čia buvo panaikintos beveik visos lietuviškos mokyklos, vietoj jų įkuriant lenkiškas. Lenkų istorikas Krzysztofas Buchowskis rašo: „Sovietų valdžia taktiką „skaldyk ir valdyk“ šiuo atveju sėkmingai pritaikė... Laikas parodė, kad taktika buvo veiksminga. [2] O tai savo ruožtu labai atsiliepė gyventojų nuotaikoms, etninei krašto sudėčiai. Kita svarbi aplinkybė: nuo pat didžiosios lenkų repatriacijos iš Vilnijos 1944–1947 m. į šį kraštą su Maskvos palaiminimu gausiai traukė atvykėliai iš Rytų, daugiausia iš Baltarusijos, tikėdamiesi geresnių gyvenimo sąlygų. Tarp jų buvo ne- mažai lenkų. Charakteringa, kad šių rajonų „partiniais ir ūkiniais vadovais“ paprastai tapdavo atvykėliai. [3] Tiesa, iš respublikos gilumos atsikraustė ir lietuvių, jie daugiausia kūrėsi netoli Vilniaus, Trakų Vokės, Juodšilių apylinkėse, kur 1989 m. sudarė beveik pusę visų gyventojų, o Buivydiškių, Vaidotų, Rudaminos apylinkėse – apie trečdalį. Galėjo būti jų ir daugiau, bet Vilniaus rajono valdžia tam trukdė. Vis dėlto šiame rajone 1959–1989 m. lietuvių padaugėjo nuo 6,9 iki 20,8 proc., o lenkų sumažėjo nuo 80,3 iki 63,5 proc.

    Šalčininkų rajone tuoj po karo lietuviškai kalbančiųjų procentas buvo didesnis, bet jis, priešingai, mažėjo: 1989 m. tokiais užsirašė (o gal tiksliau – buvo užrašyti?) 9,4 proc., lenkais – 79,6 proc., rusais – 5,8 proc., baltarusiais – 3,8 proc.4 Žinoma, ne dėl to šis rajonas nuolatos susilaukdavo ypatingo LSSR vadovybės dėmesio: jis visą laiką buvo tarp atsiliekančių pagal ekonomikos, o ypač kultūros, rodiklius. Pavyzdžiui, 1958 m. sausio 14 d. Ministrų Tarybos, Švietimo, Kultūros ministerijų atstovų komisija pateikė išsamią (22 puslapių) pažymą apie padėtį rajone. Joje daug kritinių pastabų apie rajono vykdomojo komiteto, kolūkių vadinamąjį organizacinį - masinį darbą, apie kultūros ir švietimo, prekybos būklę, gausius teisėtumo pažeidimus, netikusią kadrų politiką.

    Mūsų nagrinėjamai temai svarbu tai, kad šioje pažymoje nemažai vietos skirta ir etniniams santykiams, ypač lietuvių būklės rajone analizei ir kritikai. Rašoma, kad daug vietos lietuvių, net visuomeninių organizacijų aktyvistų, lenkų okupacijos metais būdavo užrašomi lenkais, kad tebevyksta jų nutautinimas, nes vaikams trūksta lietuviškų mokyklų, jie priversti mokytis rusiškai ar lenkiškai, bibliotekose nėra lietuviškų knygų, laikraščių, nevyksta kultūros renginiai lietuvių kalba. Pagal spaudos platinimą rajonas užima paskutinę vietą respublikoje, pokario metais vos 4 ar 5 rajono gyventojai baigė aukštąjį mokslą, todėl visus valdžios postus užima atvykėliai – net apylinkėse nėra nė vieno vietinio pirmininko. Mokyklose lietuvių kalbą dėsto lietuviškai nemokantys mokytojai, daug kur jos iš viso nėra mokoma ir t. t. [5]

    Regis, vietinės valdžios darbo trūkumai aiškūs, iškeltų faktų ji neneigė, tačiau partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius Aleksejus Romanovas tų trūku- mų šalinti nė nežadėjo, [6] todėl nei padėtis rajone, nei lietuvių reikalai negerėjo. Kyla klausimas – kodėl LKP vadovybė, Antanas Sniečkus su tuo ir toliau taikstėsi, nors minėtą pažymą, atrodo, buvo išstudijavęs, o jokios savivalės paprastai netoleruodavo?

    Greičiausiai taip atsitiko todėl, kad Maskva ir toliau stengėsi Vilnijos lenkus ginti nuo „blogų lietuvių“. Mat 1954–1959 m. tarp vadovų Vilniaus krašte vis dėlto pagausėjo lietuvių nuo 60 (iš 316) iki 116 (iš 290), o lenkų sumažėjo nuo 48 iki 29. [7] Tikriausiai neatsitiktinai 1959 m. gegužę atsirado SSKP CK nutarimas „Dėl LKP CK darbo su kadrais“, kuriame LSSR LKP valdžia rūsčiai kritikuota, kad neskiria lenkų į vadovaujančias pareigas. [8] Jį svarstant ypač aktyvus buvo Romanovas, užsipuolęs net Sniečkų, o ypač Motiejų Šumauską, tuometinį premjerą, tikriausiai kerštaudamas už jau minėtą Ministrų Tarybos atstovų kritiką: „Ministrų taryba, galbūt dėl drg. Šumausko kaltės, vykdė tam tikrą, pastaruosius dvejus trejus metus ypatingai neteisingą politinę liniją – išgyvendinti nelietuvių tautybės kadrus. [9] LSSR LKP vadovybei teko lavi- ruoti, atgailauti, net „aukoti figūras“ – antrą kartą nukentėjo partijos veteranas, pogrindininkas Juozas Grigalavičius, Šumausko pavaduotojas. [10]

    Čia, manau, bus ne pro šalį papasakoti, kas gi buvo tas Romanovas, svarbiausias žmogus Šalčininkų rajone 1952–1961 m., tikriausiai daug padaręs, kad šis rajo- nas LSSR ir toliau būtų ypatingas, ne toks, kaip kiti. Tai buvo VKP (b) narys nuo 1937 m., karo dalyvis, kadri- nis partinis darbuotojas, 1952 m. kovo mėnesį atsiųstas su paties Georgijaus Malenkovo, antrojo žmogaus Kremliaus hierarchijoje, nurodymu „panaudoti vadovaujančiam darbui“.

    Taip ir įvyko: netrukus jis tapo ne tik rajono šeimininku, bet ir LKP (b) CK nariu, LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, gavo ordiną už laimėjimus žemės ūkyje. Buvo grynakraujis rusas, kilęs iš neturtingų Nižnij Novgorodo gubernijos valstiečių, todėl jo palankumą lenkams galima aiškinti tiktai tuo, kad vykdė Maskvos jam pavestą politiką, nelabai paisydamas Vilniaus valdžios, piktai ją kritikuodamas. Žinoma, jai patikti toks elgesys negalėjo, bet atsikratyti Romanovo nebuvo paprasta, pavyko tik 1961 m. vasarą – jis buvo perkeltas neva į aukštesnes pareigas ir tapo Lietkoopsąjungos pirmininko pavaduotoju. Bet čia darbavosi neilgai: 1962 m. spalį Vilniuje, Lenino prospekte, milicija sustabdė tarnybinę „Volgą“, kurioje girtas miegojo Romanovas. Nugabeno į blaivyklą, suteikė poilsį (taip rašoma asmens byloje) už 8 rublius. O po to, nepaisant atgailos, pripažino netekusiu autoriteto, teisės auklėti savo pavaldinius, todėl 1963 m. sausį išmetė iš pareigų ir iš nomenklatūros. [11] Sunku pasakyti, ar tai buvo vyresnybės kerštas už nepaklusnumą, bet galėjo būti ir taip...

    Reikia pabrėžti, kad privilegijuota lenkų mokyklų padėtis Vilnijoje egzistavo neilgai – palaipsniui, tėvams pageidaujant, imta dėstyti rusų kalba. Mat atvykę iš BSSR lenkai buvo surusėję, lenkiškai mokėjo prastai. Valdžia tokias permainas vertino palankiai. Žinoma, turėjo įtakos ir praktiniai sumetimai: juk baigusieji lenkiškas mokyklas gerai nemokėjo nei lietuviškai, nei rusiškai, tad ką jiems toliau veikti, kur mokytis ar dirbti? Ne veltui 1986–1987 mokslo metais lenkiškas mokyklas lankė 49 proc. lenkų vaikų, Šalčininkų rajone – 36 proc., Vilniuje, Trakų ir Švenčionių rajonuose 22–28 proc. O pirmosiose klasėse šis procentas buvo dar mažesnis – taigi tendencija aiški. [12]

    Buchowskis šiuo klausimu rašė: „Vilniaus krašte nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio ėmė mažėti lenkiškų mokyklų, tačiau jas pakeitė ne lietuviškos, o rusiškos mokyklos. Lenkai šį pasikeitimą vertino ne vien tik kaip priverstinę rusifikaciją, visų pirma – kaip būdą apsisaugoti nuo lituanizacijos. Maskvos valdžią netgi vėl imta laikyti sąjungininke prieš lietuvius.“ [13] Gal ir įvertindama tai, Maskva savo ruožtu ėmė diegti vadinamąjį internacionalinį auklėjimą – nurodė steigti daugiau mišrių mokyklų, joms vadovavo rusai, visi renginiai vykdavo rusų kalba. 1990–1991 m. tokių mokyklų, dvikalbių ar trikalbių su lenkiškomis, rusiškomis ar lietuviškomis klasėmis, skirtų lenkams, buvo 79. [14]

    Todėl polonizacija Vilnijoje pagal Maskvos komandą, labai galimas daiktas, turėjo ir dar vieną svarbų tikslą – palengvinti šio krašto surusinimą, padedant, bent jau nesipriešinant, vietos lenkams, 1960–1987 m. lenkiškų mokyklų sumažėjo nuo 250 iki 92. Žinoma, mažėjo ir lietuviškų klasių: 1987 m. jų buvo likę vos 39 mokyklose.

    Įkurti lenkų nacionalinę sritį...“

    Nepaisant to, Maskvos imperijai ėmus braškėti, nemaža dalis Vilnijos lenkų kartu su vietos rusais, baltarusiais (tuteišiais), vadovaujami LKP/SSKP veikėjų, ėmėsi ją ginti ir gelbėti. Mat žmones, politiškai mažai išprususius, paklusnius sovietų valdžiai, komunistų agitatoriai nesunkiai įtikino, kad atėjus į valdžią „lietuviškiesiems nacionalistams“, jie neteks pragyvenimo šaltinių, kalbėti bus galima tik lietuviškai – juk jau 1988 m. lapkritį Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą, kuriuo lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine.

    Todėl nuo 1988 m. lapkričio Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybos, vykdydamos SSKP CK sekretoriaus Olego Šenino nurodymus silpninti respublikų opoziciją imperijos centrui, ėmėsi organizuoti Vilniaus lenkų teritorinę sritį Lietuvos SSR sudėtyje. Šeninas naujiems etniniams teritoriniams dariniams padėjo atsirasti ir kitur – Moldovoje, Užkaukazėje. 1989 m. gegužės 12 d. Šalčininkuose buvo įsteigta Koordinacinė taryba lenkų nacionalinei autonominei sričiai įkurti, vadovaujama rajono tarybos pirmininko Česlavo Visockio. Jos veiklą rėmė Lietuvos lenkų sąjunga (LLS). Daug dėmesio autonomininkų veiklai skyrė LSSR KGB, labai naudinga jiems buvo ir SSKP CK 1989 m. rugsėjį patvirtinta SSKP nacionalinė platforma.

    1989 m. rugsėjo 6 d. Šalčininkų rajono taryba priėmė nutarimą:

    „1. Paskelbti Šalčininkų rajoną Lenkų nacionaliniu teritoriniu autonominiu rajonu LTSR sudėtyje, kuriame vienodai naudojamos lenkų, rusų ir lietuvių kalbos.
    2. Šalčininkų Lenkų nacionalinis teritorinis rajonas išsaugo egzistuojančios Tarybų valdžios struktūras ir socialinį-ekonominį valdymą.“ [15]

    Sujudo ir BSSR valdžia: 1990 m. balandžio 1 d. laikraštis Izvestija paskelbė: jeigu Lietuvos SSR išeis iš SSRS, tada Baltarusijos SSR anuliuos visus įstatymus, nutarimus ir aktus, kurių pagrindu Lietuvai, perduota dalis baltarusiškų žemių, – tai Švenčionių rajonas, dalis Vidžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo ir Rodūnios rajonų, grąžintų Lietuvai 1940 m. rudenį. O Vilniaus rajono taryba, palaikydama Šalčininkų rajono iniciatyvą, 1990 m. liepos 6 d. pareikalavo lenkų nacionaline valda paskelbti ir šį rajoną. Tarybos pirmininkas A. Brodavskis aiškino susirinkusiems, kad reikia įkurti Lenkų nacionalinę sritį, į kurią įeitų ne tik Vilniaus, Šalčininkų rajonai, bet ir gretimų rajonų apylinkės, kuriose gyvena nemažai lenkų. Tam pritarė Buivydiškių, Nemenčinės, Pabradės, Rukainių, kai kurių kitų apylinkių tarybos. Maža to, rugsėjo 19 d. Sniečkaus (dabar Visaginas) gyvenvietės taryba paskelbė, kad ji nepripažįsta nepriklausomos Lietuvos, vadovausis tik SSRS ir LSSR konstitucijomis. [16]

    Vos susikūrusiai Lietuvos valdžiai rūpesčių pakako ir be autonomininkų, bet jau 1990 m. liepos 6 d. AT Prezidiumas sudarė Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms nagrinėti. Jos išvadose pabrėžta, kad „lenkiškos teritorinės autonomijos“ kūrimas, šalia egzistuojant Lenkijos valstybei, ateityje gali sudaryti sąlygas jai pretenduoti į šias teritorijas, juolab kad Lenkija iki šiol nėra pasmerkusi Żeligowskio agresijos ir po to įvykdytos Lietuvos dalies aneksijos, ar kita forma atsisakiusi pretenzijų į šį kraštą... Svarbų vaidmenį, kuriant „nacionalinius teritorinius“ darinius, Lietuvoje vaidino LKP/SSKP, kurios nariai sudarė absoliučią daugumą Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybose, užėmė vadovaujančius postus Rytų Lietuvos rajonuose. Antra vertus, išanalizavusi lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje, komisija konstatavo: „Lenkų kultūrinei saviraiškai užtikrinti ir plėtoti teritorinė autonomija nereikalinga, o bandymai ją įteisinti kai kuriuose rajonuose viršija savivaldybių kompetenciją ir pažeidžia kitų tautinių bendrijų interesus. Rytų Lietuvos tautinės problemos nėra vien lenkų problemos.“ [17]

    Lietuvos Respublikos AT Prezidiumas ne kartą svarstė Rytų Lietuvos reikalus, reikalavo atšaukti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybų nutarimus dėl autonomijos. Bet nusikalstamą, Lietuvos valstybei priešišką veiklą jos plėtojo toliau. 1990 m. spalio 6 d. šių rajonų, taip pat Trakų, Švenčionių, Širvintų rajonų kai kurių apylinkių atstovai susirinko į suvažiavimą Eišiškėse, kur paskelbė įkuriantys Lenkų nacionalinį teritorinį kraštą Lietuvos sudėtyje. O antruoju darbotvarkės punktu buvo apsvarstytas ir priimtas kreipimasis į Sovietų Sąjungos ir Lietuvos vadovybę, į pasaulio viešąją nuomonę. Jame rašoma, esą 1939 m. spalio 10 d. SSRS ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai yra „brutalus tarptautinės teisės pažeidimas ir buvo sudaryta, neatsižvelgiant į Vilnijos žmonių nuomonę“. Todėl prašė tą sutartį paskelbti negaliojančia, tvirtino, kad būtina surengti referendumą dėl šio krašto apsisprendimo. [18]

    Taip mūsų žemėje atsirado dar vienas, kuklesnis Vidurio Lietuvos (Litwa Srodkowa) variantas, lyg ir valstybė valstybėje. Vietinė valdžia nepripažino Lietu- vos Respublikos įstatymų, atleidinėjo iš darbo jai nepatinkančius žmones, ypač lietuvius: Vilniaus rajone 1989–1990 m. atleido 600, tarp jų 320 lietuvių. Rusų kalbą paskelbė „tarpnacionalinio bendravimo priemone“, žadėjo su SSRS pasirašyti sąjunginę sutartį [19] ir t. t., tačiau ant Vilniaus rajono tarybos rūmų kurį laiką plevėsavo… Lenkijos valstybinė vėliava.

    Nenuostabu, kad Vilnijos autonomininkus rėmė ne tik Maskva. 1990 m. rugsėjo–spalio mėnesiais Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkų spauda paskelbė kažkokių 26 Lenkijos piliečių Memorandumą dėl lenkų padėties Lietuvoje, esą čia nėra nei lenkų spaudos, nei mokyklų, nei pamaldų lenkų kalba, jie patiriantys nežmoniškus persekiojimus ir diskriminaciją, nes pažeidinėjamos tarptautinės teisės normos. Pažerta daug netiesos ir apie Vilnijos praeitį, jos priklausomybę, tautinę sudėtį, apie neva prievartinį lenkų lietuvinimą ir t. t. Visa tai sukurpta, bandant pagrįsti lenkų autonomijos įkūrimą Vilnijoje – Memorandumo autoriai to aiškiai reikalavo. [20]

    Lenkija, žinoma, niekaip negalėjo paremti Vilnijos autonomijos, ypač su tokia „raudona“ vadovybe. Bet tai buvo gera proga pareikalauti, kad Lietuva sudarytų išskirtines, ypatingas sąlygas lenkų tautinei mažumai. Lenkijos užsienio reikalų ministerija 1990 m. lapkričio 29 d. rašte išdėstė „lenkų mažumos poreikius, kuriuos reikia greitai sureguliuoti“. Tokių poreikių daugybė, net 26 punktai, priminsiu tik kai kuriuos įdomesnius:

    - suteikti lenkų kalbai oficialų statusą teritorijose, kuriose kompaktiškai gyvena lenkai;
    - tose teritorijose viešųjų institucijų ir vietovių pavadinimai ant lentų ir kelio ženklų turi būti rašomi lietuvių ir lenkų kalbomis;
    - lenkai turi turėti garantuotą teisę rašyti savo vardus ir pavardes taip, kaip skamba jų originalas, išsaugoti lenkišką abėcėlę tiek asmens dokumentuose, tiek oficialioje korespondencijoje;
    - lenkų švietimas Lietuvoje netenkina esamų ir būsimų poreikių;
    - leisti laikyti Vilniaus katedroje šv. Mišias bei kitas pamaldas lenkų kalba ir t. t. [21]

    Tiesa, tada Lenkijos URM tvirtino, kad neketina pasisakyti už lenkų autonominių teritorinių rajonų kūrimą, bet šios gausybės reikalavimų patenkinimas, be jokios abejonės, būtų didžiulis žingsnis šia kryptimi... Kodėl kaimyninė šalis, pati nukentėjusi ir nuo carinės Rusijos, ir nuo SSRS, regis, remianti mūsų nepriklausomybės siekius, atsikuriančiai valstybei ypač sunkiu metu ryžosi pateikti tokį beveik ultimatumą? Į šį klausimą, manyčiau, atvirai ir sąžiningai atsako Buchowskis: „Lenkų tautinėje mitologijoje, išlaisvintoje nuo komunistinių apribojimų, atgijo senosios Abiejų Tautų Respublikos, kaip galingos ir tolerantiškos valstybės, kurioje visos tautos kuo draugiškiausiai sugyveno, vaizdas. Vėl ėmė reikštis įsitikinimas lietuvių kultūrine žemesnybe ir ypatinga lenkų misija Rytuose.“ [22]

    Ne pro šalį pridurti, kad šis Balstogės universiteto profesorius, lankydamasis Vilniaus knygų mugėje 2013 m. vasarį, pripažino, kad panašūs mitai, sukurti dar XVI–XVII amžiuje, gyvuoja Lenkijoje ir dabar…

    Autonomijos nebeliko, bet...

    Grįžkime į dainuojančios revoliucijos laikus. Įvykiai Vilnijoje džiugino Kremlių ir Michailą Gorbačiovą, dar nepraradusį vilties išgelbėti byrančią imperiją. 1990 m. sausio 13 d. Vilniuje paklaustas, koks jo požiūris į lenkų autonomiją, atsakė aiškiai: „Sveikinčiau ieškojimus šia kryptimi.“ [23] O D. Britanijos premjerei Margarethai Thatcher birželio 8 d. pasigyrė, kad ir Baltarusijos SSR turi pretenzijų Vilniui, o Klaipėda, „Lietuvai atsiskyrus nuo Sąjungos, norėtų būti prijungta prie Leningrado srities. Pas N. Ryžkovą buvo atėjusi Lietuvos lenkų, gyvenančių Vilniuje, delegacija, jie norėtų, kad Vilnius priklausytų Rusijos SFSR“. [24] Akivaizdu, kad genseko geografijos žinios šlubuoja, bet rašto esmės tas nekeičia...

    Vis dėlto 1991 m. rugpjūtį žlugus pučui Maskvoje, žlugo ir autonomininkų viltys gauti iš ten pagalbą. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba rugsėjo 4 d. nutarė paleisti Šalčininkų, Vilniaus rajonų ir Sniečkaus (dabar Visaginas) tarybas, įvesti čia tiesioginį valdymą. Svarbiausi autonomijos organizatoriai, pabūgę teismo, pabėgo iš Lietuvos. [25] Tačiau tie, kurie ryžosi likti, sulaukė Varšuvos už- tarimo: pats Lenkijos Respublikos Prezidentas Lechas Wałęsa tuojau pat, rugsėjo 15 d., atsiuntė raštą AT pirmininkui Vytautui Landsbergiui su dideliais priekaištais: „Žinios, ateinančios iš Lietuvos, liudija, kad ten iš esmės apribotos lenkų bendrijos teisės. Daugiausia lenkų apgyvendintų Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybų paleidimas, komisarinio valdymo įvedimas ir pagaliau savivaldos rinkimų termino atidėjimas – visi šie nutarimai pažeidžia lenkų tautinės mažumos teises. Jeigu pavieniai paleistų tarybų deputatai pažeidė Lietuvos Respublikos teisę, kaip tą motyvuoja valdžia, tai šių asmenų atžvilgiu turi būti taikomi teisės numatyti veiksniai. Tačiau neleistina taikyti kolektyvinės atsakomybės principų visai lenkų bendrijai.“ [26]

    1992 m. liepą tiesioginis dviejų rajonų valdymas buvo panaikintas, juose įvyko savivaldybių rinkimai, buvusios rusiškos komunistų valdžios nebeliko. Regis, aistros turėjo nurimti. Nieko panašaus, tie rajonai tebėra problemiški: spauda dažnai rašo, kad lietuviai diskriminuojami darbovietėse, trukdoma veikti lietuviškoms mokykloms, ignoruojami Lietuvos Respublikos įstatymai. Tokių nerimo žinių netrūksta iki šiol. [27]

    Ir vis girdime piktus kaltinimus, esą Lietuva nesudaro tinkamų sąlygų lenkų švietimui gimtąja kalba, nors faktai rodo, kad tiek lėšų šios tautinės mažumos mokykloms neskiria jokia kita pasaulio valstybė. [28] Taigi Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose dešimtmečius daugiausia Maskvos pastangomis kurstytas, ar tik ne Lavrentijaus Berijos dar 1944 m. sumanytas, [29] neramumų židinys, trukdantis normaliam kaimyninių tautų ir valstybių bendradarbiavimui, teberusena...

    1. Miestai ir kalbos, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010, p. 107–121.
    2. Krzysztof Buchowski, Litvomanai ir polonizuotojai, Vilnius: Baltos lankos, 2012, p. 499.
    3. Vitalija Stravinskienė, Lietuvių ir lenkų santykiai Rytų ir Pietryčių Lietuvoje:1944 m. antra pusė–1953 m., Lietuvos istorijos metraštis, 2007, Nr. 2.
    4. Petras Gaučas, Etnolingvistinė situacija ir bendrojo lavinimo mokyklos Pietryčių Lietuvoje 1945–1991 metais. In: Rytų Lietuva, Vilnius: Mokslas, 1992, p. 143–145.
    5. Lietuvos ypatingasis archyvas, LKP DS f. 16894, ap.2, b. 344.
    6. Ten pat.
    7. Vitalija Stravinskienė, Tarpetniniai lietuvių ir lenkų santykiai Rytų ir Pietry- čių Lietuvoje 1953–1959 m., Istorija, 2010, Nr. 1.
    8. LYA LKP DS f. 3377, ap. 56, b. 299.
    9. LYA LKP DS f. 1771, ap. 196,b. 129.
    10. LYA LKP DS f. 3377, ap.56, b. 299.
    11. LYA LKP DS f. 1771, ap. 227, b. 3765.
    12. Polacy na Litwie, Litwini w Polsce, Warszawa: Główny Urząd Statystycny, 1994; Lenkai Lietuvoje, lietuviai Lenkijoje, Vilnius: Lietuvos statistikos depar- tamentas, 1995, p. 32.
    13. Krzysztof Buchowski, op. cit., p. 500.
    14. Lietuvos–Lenkijos dvišalių santykių vertinimai: probleminiai klausimai, In: Rytų pulsas, 2011, nr. 2.
    15. Algimantas Liekis, Lietuvos sienų raida. I t. Vilnius: Lietuvos mokslas, 1997, p. 430.
    16. Ten pat, p. 432, 437.
    17. Lietuvos Rytai, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993, p. 368–375.
    18. Algimantas Liekis, op. cit., p. 443.
    19. Kazimieras Garšva, Lietuvos lenkų autonomijos kūrimo istorija, In: Lietuvos Rytai, p. 315; Algimantas Liekis, op. cit., p. 444.
    20. Vytautas Raudeliūnas, Nepagrįsti memorandininkų reikalavimai, In: Pietryčių Lietuva: socialiniai teisiniai aspektai, Vilnius: Lietuvos Mokslų akademija, Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1990, p. 18–28.
    21. Lietuvos–Lenkijos santykiai 1917–1994, Vilnius: Seimo leidykla Valstybės žinios, 1998, p. 175–179.
    22. Krzysztof Buchowski, op. cit., p. 507.
    23. Tiesa, 1990 m. sausio 16 d.
    24. Slapti Gorbačiovo archyvai, Vilnius: Alma littera, 2012, p. 179.
    25. Algimantas Liekis, op. cit., p. 454, 456.
    26. Lietuvos–Lenkijos santykiai, p. 188, 189.
    27. Respublika, 2006-06-09; 2006-07-07; 2011-01-26; 2013-03-08 ir t. t.
    28. Alvydas Butkus, Baltiškos impresijos, Kaunas: Aesti, 2012, p. 210.
    29. Елена Зубкова, Прибалтика и Кремль, Mосква: РОССПЭН, 2008, c. 159.
Kultūros Barai

Atsakyti į Temą

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 1 ir 0 svečių